Pastaraisiais metais ryškėja tendencijos labiau apmokestinti turtinguosius bei didesnes pajamas gaunančius asmenis, ir nors Lietuvoje siūlomi gyventojų pajamų mokesčio tarifai neprilygsta taikytiems Prancūzijoje (apie juos šiek tiek vėliau), tačiau tendencija panaši – norima kelti mokestinę naštą iš kapitalo gaunamoms pajamoms bei pritaikyti aukštesnius gyventojų pajamų mokesčio tarifus tiems, kas gauna didesnes pajamas.
Mokesčių didinimo cikle visuomenei sukuriamas lūkestis, kad turtinguosius apdėjus „supermokesčiais“ (tokiais vadinu nepagrįstai didelius pajamų mokesčius bei reikšmingą didelio turto apmokestinimą) bus išspręstos visos įsisenėjusios problemos – turtinė nelygybė, sveikatos apsaugo sistemos trūkumai ar dar kas nors.
Nebūtume pirmieji - Prancūzija anksčiau už mus „atliko eksperimentą“ su milžinišku turtingiausiųjų apmokestinimu. 2012 metais buvo įvestas 75 proc. mokestis pajamoms, didesnėms nei 1 milijonas eurų, taip pat nuo 1988 m. šalyje galiojo iki 1,8 proc. siekęs solidarumo mokestis turtui (įvairiais laikotarpiais kito tarifas bei suma, nuo kurios jis skaičiuojamas).
Nė vienas iš šių bandymų apčiuopiamos naudos neatnešė. Iš solidarumo mokesčio turtui buvo gaunama tik apie 1 procentas pajamų, surenkamų iš visų mokesčių, o „supermokestis“ pajamoms į iždą sugeneravo vos 160 mln. eurų 2014 m. Abu mokesčiai buvo atšaukti: solidarumo mokestis turtui virto siauresniu nekilnojamojo turto mokesčiu, o, aistras kėlęs ir aktoriaus Gerard Depardieu emigravimą iš Prancūzijos paskatinęs 75 proc. tarifas didžiausioms pajamoms gyvavo vos dvejus metus.
Skaičiuojama, kad dėl minėtos mokesčių politikos Prancūzija neteko daugiau nei 10 000 turtingų žmonių, kurie tiesiog išsikėlė.
Tačiau panašu, kad nesėkmės bandymų kelyje, politikų nesustabdo.
Thomas Piketty savo naujausioje knygoje „Kapitalas ir ideologija“ siūlo taikyti 5 proc. tarifą turtui, kuris yra 10 kartų didesnis nei vidutinis (Prancūzijoje tai būtų apie 125 tūkst. eurų metinis mokestis nuo 2,5 mln. vertės turto). Tarifas kiltų priklausomai nuo turto vertės ir ties 10 000 vidutinių dydžių pajamų praktiškai prilygtų konfiskacijai, nes siektų 90 procentų.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad tokie mokesčiai būtų reikalingi pasiekti Piketty siūlomą tikslą – kad kiekvienas 25 metų sulaukęs asmuo gautų 60 proc. vidutinio turto dydžio išmoką.
Ekonomistų Piketty, Saez, Zucman idėjos pasiekė ir JAV demokratų ausis. Kandidatai į JAV prezidentus Elizabeth Warren ir Bernie Sanders siūlo apmokestinti turtą tarifais, kurie kiltų iki 6-8 proc. Tai žymiai mažiau, nei siūlo Piketty, bet daugiau, nei išbandė Prancūzija.
Visuotinis pasauliniu mastu egzistuojantis kapitalo apmokestinimas yra lyg Šventasis Gralis turtinę nelygybę nagrinėjantiems ekonomistams, tačiau realybėje jis sunkiai įsivaizduojamas, juo labiau kad didžiosioms pasaulio valstybėms nepavyksta susirinkti pilnos informacijos apie jų piliečių turtą ofšorinėse teritorijose, ką jau kalbėti apie mokesčių ten įvedimą.
Akivaizdu, kad „supermokesčiai“, ar tai būtų ypatingai dideli pajamų mokesčio tarifai, ar didelio turto apmokestinimas, pirmiausia žadina rinkėjų vaizduotę ir padeda politikams siekti pergalių rinkimuose, tačiau neturi realios praktinės vertės. Priešingai, neapgalvoti mokestiniai sprendimai su „supermokesčiais“ dažniausiai atsisuka kitu galu – potencialūs mokesčių mokėtojai išsikelia, o šalis tampa mažiau patrauklia investuotojams.
