Susidarė įspūdis, kad komunikacija tarp įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir kitų kompetentingų institucijų, bankų asociacijos bei kitų trečiųjų asmenų iki šiol nebuvo sklandi arba tokia, kokios norėtųsi. Apskritai susitikimų ir diskurso nedaug. Sunku paaiškinti, kodėl. Antra pamoka – geriau kalbėti, nei nekalbėti, tačiau reikia turėti omeny, kad kiekvienas turi (gali) turėti poziciją, bet jai pagrįsti reikia ir svarių argumentų.

Trečia, ypač paskutinėmis dienomis viešąją erdvę užvaldė klausimas dėl nacionalinio banko – reikia ar nereikia. Žiniasklaidoje „virė“ nuomonės, tarp kurių girdėjo ir tokių: „Norėčiau pamatyti šalį, kurioje valstybinis komercinis bankas yra pasiteisinusi idėja, Lietuvoje iki šiol blogos patirtys su valstybiniais bankais ir t. t.“

Reikia ir galima. Nepaisaint bendrovių valdymo principų konteksto, rodančio, kad politikos biurokratai gali turėti tikslus, kurie dažnai gimsta dėl politinių interesų, tačiau prieštarauja viešam interesui, bendro gėrio didėjimui ar korporatyvinių vertybių maksimizavimui. Tokios šalys, kuriose galime rasti sėkmingų valstybinių bankų patirčių, yra Šveicarija, Prancūzija. Jei lygiuotis, tai reikia lygiuotis į geriausius.

Sutinku, kad valstybinio banko idėja atsiremia ir į tradicijas. Tačiau vadovaujantis „Swiss Post“ pavyzdžiu valstybinį banką galima sulipdyti ant Lietuvos pašto rėmų (nepaisant paskutinių antipavyzdžių jų veikloje). Kodėl gi ne?

Tam, žinoma, reikia daug ingredientų – nuo modernios organizacinės struktūros, investicijų į skaitmenizaciją, specialių įstatymo normų ir t. t. Bet galima kalbėti ir apie vidurį. Paskolas ar būsto paskolas pradiniame etape būtų galima išdavinėti bendradarbiaujant su kitais bankais, fokusuojantis pradžioje į mokėjimus, einamąsias sąskaitas, kaupiamuosius indėlius, santaupų iš asmenų rinkimą, e. komercijos sprendimus ir t. t.

Penki akcentai, aplink kuriuos galima lipdyti valstybinio banko idėją

1. Reikėtų sukurti ir (arba) peržiūrėti pašto paslaugų įstatymą ir kitus aktualius teisės aktus. Žinoma, reguliavimas – tai automatiškai ir politinė problema. Normomis galima garantuoti pakankamas, nebrangias, universalios bankininkystės paslaugas visiems Lietuvos gyventojams kiekviename regione, ypač renginio Seime minėtiems ~500 000 gyventojų, kurie nesinaudoja skaitmenizuotomis bankininkystės paslaugomis, e. banku ir kt.

Galima numatyti pareigą aprūpinti nemokamai mokėjimo paslaugomis tam tikras žmonių grupes (ne tik „Sodra“ gali vykdyti nemokamus mokėjimus). Tuo pačiu kitas finansinės paslaugas galima teikti pagal rinkos poreikius, rinkos sąlygomis. Pagal Šveicarijos „PostFinance“ pavyzdį, prie bazinės mokėjimų paslaugos (sąskaitos atidarymas, pervedimai, įmokos ir mokesčiai) prieigą turi apie 90 proc. gyventojų. Mokėjimo operacijų paslaugų yra prieinamos visiems gyventojams 30 minučių pėsčiomis ar viešuoju transportu atstumu. Tuo pačiu įstatyme galima įtvirtinti naują institucinę, organizacinę struktūrą (su ne mažiau konkurencingu atlygio politikos paketu), užduočių pasiskirstymą tarp institucijų, aiškias jų atsakomybes.

Matyt, reikėtų ir tam tikrų apribojimų ar išimčių dėl finansinės atskaitomybės standartų, įvesti apribojimus politikams, priimti tam tikrus sprendimus, pvz., rinkti ir atleisti vykdomąjį direktorių, valdybą ir kt. Apskritai banko valdyme neturėtų būti vyriausybės atstovų.

2. Skaitmenizacija bankininkystėje neišvengiama. Kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos paštas negalėtų būti bankas, kuri fokusuotųsi (su tikslinėmis investicijomis) į jaunus, inovatyvius, sparčiai augančius verslus? Ar „FinTech“ žaidėjų aptarnavimą?

3. Vienas iš didžiausių potencialių konfliktų – skolinimo politika. Pavyzdžiui, gali būti skirtumų percepcijoje tarp komercinių bankų ir valstybinio banko. Kaip reguliuojanti institucija traktuotų viešo sektoriaus finansavimą? Ypač socialiai jautrių objektų, kurie gali tapti „neveiksmingi“ verslo prasme. Ar reguliuojanti institucija vertintų tokio valstybinio banko skolinimą vienodai su kitais bankais? Ar tai veikiau būtų vyriausybės socialinių tikslų pratęsimas?

4. Kyla klausimas, ar reikėtų išlaikyti vienodus prudencinius reikalavimus komerciniams bankams ir valstybiniams? Ar komerciniai bankai nesijaus diskriminuojami? Taip pat valstybiniam bankui gali būti problematiška per didelė reguliavimo ir atitikties našta ir su tuo susijusi vieša atskaitomybė (pvz., Vyriausybei).

Vyriausybė gali tiesiogiai arba per reguliuotoją bandyti nustatyti jam priklausančio banko veiklos apribojimus, o tai gali trukdyti bankui plėstis. Pavyzdžiui, sprendimai dėl skolų nurašymo, restruktūrizavimo. Labai dažnai valstybių valdomi bankai asocijuojami su per dideliu proceso akcentavimu, nesiorientuojant į tikėtinus rezultatus ir jų žalą. Tokie sprendimai gali būti lengvai „pateisinami“ visuomenės akyse, remiantis „teisingumo“ principu, pernelyg nemotyvuojant, arba dėl to, kad komfortiška remtis indėlininkų „bail out“ (gelbėjimo viešaisiais finansais) nemokumo atveju.

5. Žemos palūkanų normos, besikeičianti klientų elgsena (Mantas Zalatorius, Lietuvos bankų asociacijos vadovas renginio kalbėjo apie naudojimosi bankininkyste „įpročius“), žemas pelningumas (ES kontekstas), privertė rinką inovuoti skubiu būdu („FinTech“).

Bet nereikia pamiršti socialiai jautrių žmonių grupių, kuriems inovuoti sekasi sunkiau. Svarbus uždavinys reguliuotojui ir rinkai yra rasti balansą, sukuriant tokį reguliacinį lauką, kuris įgalintų technologinį progresą. Tai nereiškia būti orkestru. Tai reiškia – panaikinti barjerus sukuriant sveiką konkurenciją. Tačiau net ir tokioje pažangioje šalyje kaip Šveicarija, kurioje FinTech judėjimas ne mažiau svarbus nei Lietuvoje, Šveicarijos „PostFinance“ apie 50 proc Šveicarijos rezidentų turi sąskaitas. „PostFinance“ klasifikuojamas kaip sistemiškai svarbus bankas, turintis daugiau nei 3 mln. klientų, tarp kurių – tiek gyventojai, tiek verslas. Plati infrastruktūra, maksimali kapitalizacija, aukštas klientų pasitenkinimo indeksas.

Kodėl panašiu keliu negalima eiti Lietuvoje, ir „Lietuvos paštas“ negali tapti sistemiškai svarbia finansų institucija? Akivaizdu, kad Lietuvoje jau seniai stokojama konkurencijos bankų sektoriuje, kuris išgyvena transformacijas: vis didesnis technologijų įgalinimas, masinė skaitmenizacija, bankų bėgimas iš regionų. Alternatyvių idėjų apsvarstymui yra tinkamas metas.

Klausimas išlieka atviras, ar „Lietuvos paštas“ (žinant pinigų plovimo skandalus, gero valdymo ypatumus, politinį stabilumą šalyje, FinTech judėjimą ir sudarytas sąlygas plėtrai Lietuvoje) turi didelių galimybių palikti ryškų pėdsaką bankų sektoriuje (apjungiant technologinius, sociokultūrinius, ekonominius teisinius ir politinius veiksnius, ir skiriant tam reikalingus resursus). Bet kuriuo atveju toks verslo modelis gali būti validus, efektyvus, svarstomas, apjungti tiek fizinius, tiek skaitmeninius bankininkystės kanalus ir valstybei nusprendus investuoti į šią idėją.

Gerosios praktikos Europoje yra. Visgi tai daugiau strateginis ir politinis sprendimas bei kausimas visuomenei – ar idėja (Lietuvos paštas – valstybinis bankas) atitinka verslo ir gyventojų interesus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)