Ekonomikos ir inovacijų ministerija pradėjo viešas konsultacijas dėl užregistruotų vietos savivaldos įstatymo, Viešųjų pirkimų įstatymo, Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų įstatymo pakeitimų.
Siūloma leisti savivaldybėms steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus, priimti sprendimą dėl naujos ūkinės veiklos vykdymo, dėl naujos ar jau vykdytos ūkinės veiklos pavedimo naujam ar jau egzistuojančiam ūkio subjektui bei leisti sudaryti vidaus sandorius tam tikrais atvejais.
Trumpai tariant, savivaldybės siekia atsikratyti konkurencijos su privačiu sektoriumi, o dar trumpiau kalbant – neieškoti efektyvausio lėšų ir infrastruktūos panaudojimo būdo, o turėti laisvę elgtis su piliečių bendru turtu ir pinigais taip, kaip ponams bus patogiau. Sunku neprisiminti ką tik nuvilnijusios pozicijos, išsakytos garsaus atlikėjo Marijono Mikutavičiaus.
Apie naują iniciatyvą garsiai ir plačiai palaikomą Lietuvos savivaldybių asociacijos pasisakė Spacialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kuri siūlo „iš esmės tobulinti užregistruotus projektus ir atsisakyti privilegijuojančių savivaldybių subjektus nuostatų“. Išvadą pateikė ir Konkurencijos taryba nustačiusi, kad „siūlomas teisinis reguliavimas yra ydingas, neaiškus, gali sukelti nesklandumų jį įgyvendinant praktikoje bei prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems sąžiningos konkurencijos laisvės ir bendros tautos gerovės principams“.
2019 m. liepą Konkurencijos taryba (KT), Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) ir Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) išsiuntė Savivaldybių asociacijai prevencinį raštą, kuriame ne tik apžvelgė galiojantį reguliavimą, bet ir informavo, jog yra žinoma apie savivaldybių ketinimus savo įmonėms pavesti valdyti įvairius sporto ir pramogų infrastruktūros objektus – Palangoje, Kretingoje, Šilutėje, Panevėžyje ar Jonavoje. Be to, dar šį birželį Konkurencijos taryba pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybė be konkurencingos procedūros savo viešajai įstaigai pavedė valdyti Fabijoniškių baseiną ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.
Greičiausiai tik sutapimas, bet būtent atrodo progresyvios ir aktyvios savivaldybės, tokios, kaip Palanga ar Jonava ir jų merai aktyviausi kovoje dėl grįžimo į praeitį, kur politinė valia ir galia svarbiau už efektyvumą ir žmonių interesus gauti geriausią kokybės ir kainos santykį, ką leidžia pasiekiti tik skaidri konkurencija.
Savivaldybės dėl savo infrastruktūros valdymo kreipėsi į Vyriausybę ir rugsėjo pabaigoje LR Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis viešai informavo, kad davė pavedimą parengti šią savivaldybių „problemą“ sprendžiančius įstatymų pakeitimus.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija užregistravo Vyriausybės išvados projektą. Išvadoje iš esmės siūloma pritarti Seimo narių projektams ir toliau siūlomi pakeitimai, kurie sudarytų savivaldybėms palankesnes sąlygas sudaryti vidaus sandorius ir steigti naujus paslaugų teikėjus.
Tam, kad diskusija nebūtų paremta vien faktais ir įstatymais, panagrinėkime skaičius. Vieną labai konkrečią sritį – baseinus, kuri puikiai atskleidžia, jog savivaldybės nesiekia efektyvumo, racionalaus lėšų panaudojimo ir tik prisedangia kalbomis apie socialiai jautriausias žmonių grupes.
Valstybės bei savivaldybių įmonių valdymo gerinimas yra viena pagrindinių Lietuvos stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) sąlygų. Išsami paslaugų kainų analizė rodo, jog savivaldybės sako netiesą, švelniai tariant.
Tarkime Palangos mero Šarūno Vaitkaus teiginiai, jog savivaldybės valdomo baseino kainos gyventojams yra mažesnės nei privačių operatorių valdomų baseinų yra ne kas kita, kaip netiesa.
Akivaizdūs pavyzdžiai – vienkartinis apsilankymas privačių operatorių valdomuose baseinuose Kaune ir Klaipėdoje kainuoja 7 eurus, kai Palangos baseine tokio apsilankymo kaina yra 10 eurų. 1 mėnesio abonementas (neribotas) Kaune ir Klaipėdoje kainuoja atitinkamai 49 eurus (vaikams 29 eurus) ir 44 eurus (vaikams 20 eurų). Palangos baseine kaina siekia 60 eurų, o Vilniaus Fabijoniškių baseine 69 eurus.
Be to, privatūs operatoriai taiko tokio paties dydžio (ir didesnes) nuolaidas socialiai pažeidžiamoms grupėms kaip ir savivaldybių įstaigos, valdančios objektus (15 proc. studentams, senjorams, vaikai iki 4 metų įleidžiami nemokamai).
Privatūs operatoriai veikia konkurencingomis rinkos sąlygomis ir kainas diktuoja rinka. Savivaldybių valdomi operatoriai yra dotuojami, todėl gali pasiūlyti atskiras paslaugas žemesnėmis nei rinkos kainomis. Alytaus baseinas siūlo apsilankymą už 5 eurus, tačiau savivaldybės yra dotuojamas po 1 mln. eurų kasmet iš miesto biudžeto. Tad realiai visi Alytaus gyventojai sumoka už „pigią“ paslaugą, kuria nebūtinai visi naudojasi. Ypač turėtų tokia pigia paslauga džiaugtis miesto svečiai. Kaimyninės savivaldybės galėtų savo gyventojus vežti į Alytaus baseiną ir joms nereiktų brangaus objekto savo mieste statyti.
Savivaldybės teigia, jog sunku užtikrinti pigių viešųjų paslaugų teikimą privačių operatorių valdomuose objektuose socialiai jautriausioms grupėms. Tačiau ir tai yra netiesa.
Skelbdamos konkursus savivaldybės užsitikrina laiką viešosioms paslaugoms. Klaipėdos savivaldybė užsitikrino 13 000 takvalandžių per metus naujame baseine viešajam poreikiui. Tuo metu vaikai mokomi plaukti, vykdomas sportininkų ugdymas bei senjorų programos. Be to, savivaldybė turi 4-6 nemokamas dienas per metus miesto arenoje savo renginiams.
Vilniaus miesto savivaldybė statomame Lazdynų baseine užsitikrino net 102 600 takvalandžių per metus viešiesiems poreikiams, Kauno savivaldybė privataus valdytojo valdomame baseine turi galimybę neribotai naudotis viešosiomis paslaugomis.
Palangos savivaldybė privataus operatoriaus valdomoje koncertų salėje turi 12 nemokamų dienų savo renginiams ir bent jau viešai skundų dėl nesklandumų girdėti neteko. Panevėžio savivaldybė turi net 20 nemokamų dienų Cido arenoje.
Viešosios ir privačiosios partnerystės projektai įgyvendinami viešo atviro konkurso būdu, todėl viešasis sektorius gauna konkurencingą pasiūlymą, turi galimybę vesti derybas su privačiais partneriais iš esmės dėl visų veiklos aspektų.
Tikiuosi mokesčių mokėtojams tapo suprantamiau kas rūpi jų miestų valdžiai – efektyvumas ar politinė kontrolė.
Galbūt problema yra visai ne tai, kas operuoja valstybės ar savivaldybės turtą – viešas ar privatus, o tai, kaip vykdoma operatoriaus atranka ir kontrolė bei, ar pakankamai detaliai aprašomi lūkesčiai. Tuo tarpu inicijuojami teisės akų pakeitimai gydo ne ligos priežastį, t.y. galimai netinkamai vykdomus konkursus, neskatinančius plačios konkurencijos ar nedetaliai aprašomą paslaugų kainodarą konkurso sąlygose, kitaip sakant, jei dėl ligoniui pažeistas nugaros slankstelis ir jam dėl to skauda koją, juk neuždrausime ligoniui vaikščioti, gal vis tik geriau pagydyti slankstelį ir neriboti ligonio laisvės vaikščioti, ar sėdėti.
