Kęstutis Kupšys. Kaip aš išmokau pamilti klimato kaitą

„Klimato vaikai“ (švelniai pakrikštyti „climate kids“ anglakalbės žiniasklaidos) išsivaikščiojo po mokyklas, suaugusieji grįžo prie „verslo kaip įprasta“. Žemės kaita ir kaitra smarkėja, o visos priemonės, kas tą gali pristabdyti, pradedama per vėlai ir trunka per ilgai.

Skelbiamos prognozės priverčia Feisbuko draugus aikčioti ir sproginti
virtualias akis. Jaučiu atsėlinant depresiją į smegenis visų, kurie Lietuvoje
kasdien triūsia klimato reikaluose. Visi dori pasaulio klimatologai
serga depresija, išimčių nėra. Susirgs, anksčiau ar vėliau, ir
mūsiškiai.

Tačiau viltis visada yra, net ir stovint ant bedugnės krašto. Sako, viltis ¬– ne apie tai, jog kažkas nutiks paskutinę akimirką, lyg koks stebuklingas Žemės išgijimas. Tikroji viltis – tada, kai net ir žinodamas, kad nieko gero galbūt nebus, vis viena darai tai, kas būtina.

Todėl darau sąmoningą žingsnį – mokausi klimato kaitą pamilti! Kaip gali kažką pamilti stebėdamas tirpstančius ledynus, nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis, katastrofiškų, bet jau tapusių įprastomis audrų skandinamus žmones? Absurdas! Juk reikia liūdėti ir aikčioti, ilgesingai užlaužiant virtualias Feisbuko akeles, drauge nepamirštant nubraukti ašaros, nuriedėjusios iš nevirtualios.

Pasirinkimas pamilti – ne pamišimo požymis. Požiūrio pakeitimas gali priversti ieškoti naujų problemos sprendimo būdų. Nustoti tuščiai aimanuoti – geriausias mobilizavimosi kelias. Tiek savęs paties, tiek organizacijos, tiek visuomenės.

Ir dar: svarbiausia pažinti ir pripažinti šansą, kurį sukuria užgriuvusi problema.

Nenuostabu, kad tą šansą pastebiu išsėlinant iš finansų sistemos.

Šiuolaikinę ekonomiką formuoja pinigai. Pinigai – universalus matas sėkmei ir turtui; idealus daiktas, kurį galima išmainyti į bet kokį kitą daiktą. Jokia kitokia idėja taip nepavergė ir nesutvarkė pasaulio, kaip pinigai. Jų sukaupę tampa galingi kaip dievai, o neturintys – trokšta jų visomis galiomis. Rezultatas – ekonomika, tvarkoma tik per piniginę prizmę, tik dėl piniginės naudos. Pinigų galiai įteisinti, pateisinti ir padidinti kuriami miriadai institucijų.

Greta Thunberg teisi: pasaulis žūva, o jūs vis dar kalbate apie tuos savo pinigus ir trokštamą ekonominį augimą. Viskas, kas nesuskaičiuojama pinigais, tarsi nesvarbu. Net sistema „teršėjas moka“ turi gausybę spragų, o vyriausybės viešaisiais pinigais remia iškastinio kuro kompanijas, kad šioms vis dar apsimokėtų investuoti į naujų iškasenų klodų gavybą, kraunant pelnus sau ir susinant planetą.

Todėl verta mylėti klimato kaitą. Verta priimti kaip geistiną, ilgai lauktą svečią. Artėjanti planetos masto klimato katastrofa privers keisti ekonominius modelius, kuriais gyvena žmonija. Tos kaitos šerdis – finansų sistema. Pakeitę pinigų upelių tekėjimo kryptis, pakeisime ateitį. Pakeisime ekonominę sistemą, nes laikas atėjo.

Iš anų stovyklos pasigirsta balsų, kad kapitalizmas tebėra gyvybingas ir galingas; esą tai sistema be alternatyvos, esą tik asmeninė iniciatyva gali atnešti trokštamus technologinius pokyčius, kurie klimato katastrofą stabdys, ir vėl grįšime prie „verslo kaip įprasta“. Neva technologijos visagalės, ir jų dabar reikia labiausiai – o be piniginio rezultato kūrybingi žmonės esą nė piršto nepajudins, kad tas technologijas sukurtų. Galbūt. Kas dabar žino. Gal jie teisūs.

Tačiau kapitalizmas kol kas įrodė, kad yra gabus Žemę sunaikinti, o ne ją išsaugoti. Dėl pelno kertami didžiuliai miškų masyvai, dėl pelno vyrauja perprodukcija ir besaikio vartojimo skatinimas. Dėl pelno dirba pasaulio ir Lietuvos bankai, tvarkantys pinigų upelius.

Upeliai teka į pelningiausio verslo jūras – ten, kur verslas mato didžiausią piniginę grąžą, nesvarbu, jog ta grąža ateities išlikimo sąskaita. Kvailybė? Taip, bet padiktuota sistemos architektūros. Mes taip sutvarkėme savo pasaulį, kad užleistas jo susinaikinimo, o ne gijimo mechanizmas.

Tikiu, kad vartotojai turi galią, ir suvienijus pastangas viskas pasiekiama. Milijonų vartotojų balsas keičia viešos diskusijos kryptį. Nebe produkto kaina dažnai svarbu, o švara ir tvarumas. Jei renkamės daugkartinį kavos puodelį, kodėl nesirinkti tvarių finansinių paslaugų. Ateina laikas pasakyti, kokios krypties iš finansų įstaigų tikisi paprasti žmonės, eiliniai finansinių paslaugų vartotojai.

Ar sutinkate, kad jūsų indėlis lietuviškame banke X tampa paskola taršiam fabrikui šalyje Y? Arba net paskola taršiam fabrikui jūsų kaimynystėje? Turite pasakyti savo bankui: „Nesutinku.“ Deja, be priekabios analizės nesužinosite, kur keliauja jūsų ar jūsų močiutės taupomi eurai.

Europoje tvarūs finansai – kol kas tik profesionalų, tyrėjų, sprendimų priėmėjų įprastas terminas. Džiaugiuosi nevyriausybininkų iniciatyva, kurios dėka ir Lietuvos žmones palaipsniui pradėsime šviesti, atskleisdami ne visam finansų pasauliui patogią tiesą, kurie bankai ar investiciniai fondai yra draugiškesni Žemei, o kurie – ne. Ir ne tik Žemei: su aplinkosauginiu tvarumu ateina ir socialiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, kuriasi energetiniai kooperatyvai, etiški bankai, sutelktinės impact investment (ne į piniginę grąžą orientuotų investicijų) platformos.

Kaita – geras dalykas. Kartais keistis priverčia išorės veiksniai, kaip kad šylantis klimatas (beje, patys prisidirbome, nėra ko skųstis ir guostis). Jei po dešimtmečio pavyks aptikti, jog klimato problemų inspiruota atsirado ir užaugo kitokia, humaniška, finansų sistema – reiškia, žmonių pasaulis bus tapęs kitokiu, geresniu. Ir tai suteiks vilčių susitarti dėl daug žmogiškesnių santykių visoje ekonominėje sistemoje. Taigi mylėkime klimato kaitą, kaip šansą, kaip galimybę.