Kokios mintys kyla susipažinus su šia svarbia naujojo etapo Lietuvos strategijos „partitūra“? Čia bus pabandyta gal ir subjektyviu vieno senojo BP plano autorių komandos nario žvilgsniu įvertinti tik vieną jos dalį – teritorinę miestų sistemą, bene svarbiausią, labiausiai stabilią, „betoninę“, nekintamą. Nes tai – ne lanksčių vidaus politikos veiksmų planas. Miestai – ne baldai bute: jų neperstumdysi pagal besikeičiančių naudotojų įgeidžius, nesukeisi vietomis ar įsigytais naujais...

Ankstesnę programą, patvirtintą LR Seime 2002 m. spalio 29 d. ir tapusia įstatymu, rengė didelis būrys žinomų krašto urbanistikos, teritorinio planavimo ir kitų sričių specialistų. Lietuvai, dar tik besiruošiančiai tapti ES šeimos nare, buvo labai svarbu atsižvelgti į svarbiausius Baltijos jūros regiono miestų tinklo plėtros kordinatorių tarybos pagrindinius priesakus, privalomus lygiai, kaip ir kitus ES reikalavimus – politinius, ekonominius, finansinius ir kt. Tarp tarybos ir LR BP projektuotojų buvo palaikomas glaudus ryšys (šių eilučių autorius 1999–2001 m., gavęs LR Aplinkos ministerijos įgaliojimus, dalyvavo jos darbo grupės veikloje).

Perspektyvinėje krašto urbanistinėje doktrinoje šių priesakų, sutelktų programoje „Baltijos jūros šalių vizija ir stategijos“ (VASAB-2010 t. y. Vision and Strategies About the Baltic Sea) buvo griežtai laikomasi. Panaudota patogi Lietuvos geopolitinė padėtis, jos teritoriją kertančių tarptautinių urbanistinių koridorių trasos ir sankirta, be to, įdiegtos pasaulinės urbanistikos naujovės.

Šių pagrindinių kertinių akmenų pagrindu buvo siūloma kartu su visų BJR šalių „interjerais“ atsiverti į vieningai subalansuotą regiono urbanistinę erdvę, sklandžiai įsikorporuoti į ją, tuo tikslu koreguoti susiklosčiusį Lietuvos miestų tinklą ir kurti modernią dinamišką miestų sistemą, formuoti labai trūkstamą Euro City lygmens metropolinį centrą,

Tai buvo drąsus, į ateitį orientuotas naujadaras pertvarkant krašto urbanistinę sąrangą.

Kaip rodo pasaulinė praktika, tokių kardinalaus pobūdžio planų realizavimas užsitęsia dešimtmečiais ir tik, kai kietai laikomasi pirmapradės generalinės linijos, svarbiausia būtinos sąlygos – atkaklaus, disciplinuoto tos linijos, idėjos tęstinumo, perimamumo, reikalavimo, kad viena urbanistų karta estefetės lazdelės būdu tiksliai perduotų ją kitai. Tik tokia ji praauga ir atlaiko neišvengiamas, neesmines, „kosmetines“ trumpalaikių etapų, atkarpų korektūras.

Naujosios „Koncepcijos“ tekste apie tokį tęstinumą užsimenama ne vienoje vietoje: pripažįstant, kad senojo BP programa „išlaikė laiko išbandymus“ (101 p.), patikinama , kad „buvo remiamasi galiojančio LR BP tęstinumo idėja“ (20 p.), minimas „tęstinis galiojančio LR teritorijos Bendrojo plano sprendinys“ (29 p.). Išvadose reziumuojama, kad svarstymui pateikto naujojo BP sprendiniai – tai „evoliucinė alternatyva, išlaikant LR teritorijos planavimo tęstinumą“ ( 242 p.).

Kita vertus, nors ir sutinkant su „Koncepcijos“ autoriais, kad per tą laiką Lietuvoje įvyko neišvengiami ekonominiai pokyčiai, padidėjo regionų atskirtis, toliau vyko visuomenės senėjimas, vargu ar ne pernelyg kategoriškas ir nekorektiškai prasilenkiantis su aukščiau paminėtais senojo BP vertinimais apibendrinantis naujojo teiginys, esą senasis „negali atsakyti į daugelį šiandienos klausimų, nes pasikeitė valstybės geopolitinė situacija bei atsirado nauji iššūkiai“ (101p.).

Ir vis tik buvo labai nekantru sužinoti, kuo konkrečiai ir detaliai „pasikeitusiai valstybės geopolitinei situacijai“ neįtiko senojo BP paliktas įdirbis? Kaip apskritai jis traktuojamas? Kaip įvertinti ir aprobuoti pagrindiniai strateginiai „ano“ kertinių pamatų blokai, svarbiausi akcentai: krašto urbanistinis karkasas, jo įsipynimas į BJR ir tuo pačiu į ES miestų tinklą, miestų dvynių potencialų jungtis, šios jungties slinktis šalies teritorijos geografinio vidurio, vakarų, Baltijos jūros link? Kaip toliau rutuliojamas ir koks vaidmuo toliau skiriamas dipoliui (dvimiesčiui), kaip būtinai ir vienintelei sąlygai kuriant kraštui labai trūkstamą metropolinį Euro City centrą?

Jurgis Vanagas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Ar ir ką šiuose miestodaros pamatuose keitė (ar koregavo) naujojo plano autoriai?

Deja, su dideliu nusivylimu teko konstatuoti, kad šio valstybei svarbaus laivo-milžino, pakrauto labai vertingu kroviniu, vairą jie pasuko visai nauju kursu.

Dar daugiau, ir tai labiau nei neįtikėtina, bet viešam aptarimui pateiktame 311 p. apimties naujojo Bendrojo plano „Koncepcijos“ tekste, jo santraukoje, terminų žodyne, grafinės dalies brėžiniuose visai nepaminėta nė viena aukščiau minėtų senojo plano dominančių.

Nė vienu žodžiu!

Mėginta atsipirkti bent apgailėtinais grašiais.

Vilniaus ir Kauno tarpumiesčio ovalas tik apvestas punktyrine linija ir, kas neįprasta teritorijų planuose, „saliamoniškai“ pavadintas vienoje vietoje „Urbanistinių centrų partnerystės teikiant tarptautinio lygmens paslaugas“, kitoje vietoje „Urbanistinių centrų partnerysčių tarptautinio lygmens paslaugomis teikiami konkurenciniai pranašumai ekonomine veiklai“... Trečioje – vos tik „partneryste“. Panašiai įvardintas ir ruožas tarp Šiaulių ir Panevėžio.

Konstruktyvus, imperatyvus senojo BP urbanistinis Vilniaus ir Kauno dvimiesčio apibrėžimas ir turinys, užuot detalizuotas ir įveiklintas, čia vardijamas net ne daiktavardine teritorijos ploto definicija, kaip tai įprasta, bet miglota rekomendacine abstrakcija, visai nederančia teritorinams žemėlapiams ar jų schemoms: „partnerystės“, „pranašumai“...

Atseit, na ir kas, kad minėta BJR vizijų programa (VASAB-2010) numatė net septyniolika tokių urbanistinių jungčių, kad yra jau susikūręs net ir trimiestis ( Lenkijos trójmiastoGdanskas, Gdynė, Sopotas), kad tarpvalstybinis Kopenhagos ir Malmės dvimiestis funkcionuoja 2000-aisiais per Eresundo (Øresund) sąsiaurį nutiestu 16 km ilgio tiltu, kad mūsų kaimynų estų ir suomių dipolį, pavadintą sutrumpintu abiejų sostinių vardu TALSINKI 2030-taisiais metais jungs suprojektuotas 50 km. tunelis jūros dugnu!

Juk ir 2002 m. plane dvimiestis figūravo ne kaip utopinė, lengvabūdiška rekomendacija, ne kaip pasiūla galimam laisvam pasirinkimui. Tarsi jam vėliau nebūtų buvęs sudarytas detalus strateginis planas, kurį patvirtino abiejų polinių miestų Vilniaus ir Kauno tarybos, tarsi nebuvo parengti detalūs jungties ruožo teritorijos urbanistinio suplanavimo variantai, nebuvo sukurta schema Karmėlavos oro uostą greitojo transporto linija sujungti su Pilaitės centru ir nuo čia formuoti visą sostinės metropoliteno sistemą (kurios principinei idėjai irgi yra pritaręs LR Seimas). Ir kad tarptautinėje apžiūroje Vilniaus ir Kauno jungtis nebūtų buvusi pavadinta Europos ateities regionu (European Region of Future)...

Pagaliau, kad, nors ir nelengvai, buvo įveikta tokiais atvejais beveik neišvengiama visuomenės psichologinė „atmetimo“ reakcija? Ar šiandien kas abejoja, kad dvimiestis tik retam raštingam Lietuvos gyventojui negirdėta, nežinoma sąvoka?

Sąmoningai ar ne, teorine prasme naujame BP operuojama XX a. viduryje SSRS urbanistinėje doktrinoje vyravusia, dispersiška nesankabių, autonomiškų „taškinių“ miestų sklaida ir kiekvieno jų nepriklausoma nuo visumos „kompaktiško“, „uždaro“ plano struktūros raidos samprata. Tokios į atitinkamas vagas nenukreiptos miestų plėtros rezultatus akivaizdžiai matome ir mūsų didmiesčiuose: ji vyko (ir tebevyksta) savaimingai, nenumaldomai, tarsi ratilai ant vandens, koncentriškai, nuo geometrinio centro toldama į pakraščius ir sukeldama begalę socialinių, techninių susisiekimo, aptarnavimo, ūkio problemų. (Klesti ji ir toliau: štai tik ką Kaunas paskelbė prisijungsiąs dar 13 aplinkinių seniūnijų ir trigubai prasiplėsiąs miesto plotą!)

O juk jau seniai pasaulio miestų planavimo teoretikai ir praktikai (A. Soria y Mata, N. Miliutinas, K. A. Doxiadis, K. Tangė, L. Hilberseimeris ir kt.) yra pasiūlę būdą, kaip suvaldyti tokį urbanizuotų žemių plėtros tvaną, kaip reguliuoti jį. Tvirtai nusistovėjo labiausiai priimtina šiuolaikinio didmiesčio plano plėtotės forma –ataugomis, „karoliukų“ virtinėmis palei svarbiausias, užmiestin nusidriekusias ir intensyviai naudojamas tarpmiestines transporto magistrales.

Priešingai uždaram, kompaktiškam miestui, tokia vadinamoji linijinė-branduolinė jo plano struktūra leidžia miestams ne tik patogiai susijungti, išlaikyti humanišką santykį „žmogus-miestas“, bet ir įsipinti į analogiškus kaimyninius voratinklius. Stambiausiomis gijomis praaugdami šalių ribas, jie susitelkia į tarptautinius urbanizuotus koridorius ir tampa regionų, žemynų griaučiais. Taip savo miestų perspektyvinę plėtrą suplanavo mūsų artimiausi kaimynai lenkai ir baltarusiai.

Naujajame gi BP, liaudiškai tariant, ne tik „atsižegnojama“ nuo Vilniaus ir Kauno tarpumiesčio urbanizavimo, bet dar kartą pabrėžiamas būtinumas išlaikyti miestų kompaktiškumą (suprask, „uždarumą“, nesankabumą).

Teigiama: „Urbanistinių centrų partnerystė nekuria bendros urbanizacijos, neskatinama drieka tarp jų, urbanistiniai centrai yra kompaktiški miestai.“ (142 p.). Nors, tiesa, ir sklando žinios, kad apdairūs ir „turintys uoslę“ verslininkai tarp Vilniaus ir Kauno jau yra įsigiję daug sklypų, visada buvo tvirtai akcentuojama, kad dvimiestis – tai anaiptol ne išilgai užstatytas miestas-koridorius, bet urbanizuotų darinių, „karoliukų“ grandinėlė.

Tokio neigiamo nusistatymo prieš dvimiestį prošvaistės ryškėjo jau ikiprojektiniuose, „platforminiuose“ Aplinkos ministerijos dokumentuose, BP stadijų pristatymo forumuose: girdi, Lietuvai nereikia jokio dvimiesčio. (Apie tai šių eilučių autorius rašė DELFI portale 2019 m. gegužės 6 d. išspausdintame straipsnyje „Requiem dvimiesčiui: ar nelaidojama ir istorinė proga“. Beje, rankraštyje šis pavadinimas tada dar baigtas klaustuku).

Dideliu naujojo BP trūkumu laikytina jo sąryšio su plačiu Europos, BJR miestų tinklo kontekstu stoka. Senajame plane krašto vidinės sąrangos konstrukcija buvo pradėta skyriais „Lietuvos geopolitinė situacija“, „Lietuva Europos teritorijos tvarkymo politikos kontekste“. Stambaus mastelio žemėlapiuose matėsi, kaip krašto lopinėlis įsirašo į kontinento urbanizuotų „nugarkaulių“ trasas. Buvo akivaizdžiai aišku, kuo Lietuvai svarbios „Via Baltica“, „Rail Baltica“, rytų–vakarų transporto koridorių trasos. Įtikinamai įrodyta, kad ji negali likti teritoriškai izoliuota Europos „sala“.

Deja, naujame plane tokio panoraminio Lietuvos teritorijos kontakto su „išore“ trūksta: neakcentuojamos, ignoruojamos sienas skrodžiančios tarptautinės struktūrinės sąaugos, transporto koridoriai, magistralės. Liaudiškai vaizdžiai sakoma: verdama savo sultyse. Ir tik žvilgsnis į miniatiūrinį Lietuvos lopinėlį „iš aukščiau“ primena, kad esame tolimas ES pakraštys, o ir mūsų sostinė – pačiame jo paribyje.

Neatsitiktinai Europos geografinės politikos strategų žemėlapiuose esame laikomi „pilkąja zona“, nuo Vakarų geografiškai ir gyvensenos prasme nutolusia provincija, nuo dar ir užblokuota Karaliaučiaus anklavo. Dėl prarastų istorinių LDK žemių sostinės Vilniaus geografinė padėtis krašte likusi labai ekscentriška. Nutolusi nuo krašto geometrinio vidurio, ypač nuo „vartų į pasaulį“ – vienintelio uostamiesčio, šiandien ji pavojingai arti ne itin draugiškai nusiteikusios Baltarusijos, dar ir su pradėsiančia tiksėti Astravo „bomba“.

Daug pralaimime ir be dvimiesčio neturėdami tarptautiniu mastu pripažinto Euro City rango miesto, todėl apmaudu, kad įtakos zonų žemėlapiuose visą Lietuvos plotą dengia trijų kaimyninių šalių sostinių skrituliai: Varšuva, Ryga ir Minskas turi šį rangą.

Gaila, bet visų šių senajame BP diagnozuotų „ligų“ toliau negydys naujasis Lietuvos strateginis planas.

Faktiškai atmesdamas daug plačiau apgalvotą, su profesionalesniu užmoju ankstesnėje kelrodėje parengtą Lietuvos miestų ateities viziją, dabar pristatytas naujasis LR teritorijos Bendrasis planas, jei toks bus patvirtintas Seime, šio straipsnio autoriaus nuomone, reikš užprogramuotą neabejotiną Lietuvos urbanizacijos žingsnį atgal.