Pirmasis iššūkis gerovės valstybės vystymuisi yra susijęs ne vien su ekonominėmis krizėmis, bet ir pačiu gerovės valstybės funkcijų įgyvendinimu. Ekonomines krizės ir gerovės valstybės tarpusavio santykis nėra vienpusis, jis yra žymiai kompleksiškesnis. Ne vien krizė neigiamai paveikia gerovės valstybę, bet ir geroves valstybės neefektyvumas gali prisidėti prie valdymo bei ekonominės krizės susiformavimo.
Pasitaiko, kad socialinių paslaugų sistemos neefektyvumas, augančios išlaidos, didėjanti biurokratizacija nesumažina nei skurdo, nei socialinės atskirties. To pavyzdžiais gali būti atskiros Baltijos ir Balkanų šalys, tokios, kaip Lietuva, Rumunija, Bulgarija, Albanija, Graikija.
Kita vertus, ekonominė krizė ir neoliberalios programos neišvengiamai mažina išlaidas socialinei sričiai. Viršnacionalinės institucijos tokiomis mažomis išlaidomis siekia padidinti valstybės konkurencingumą ir sumažinti valstybių skolas. Ši situacija buvo pastebėta Pietų Europos šalyse. Tačiau viršnacionalinių institucijų programas galima mėginti paaiškinti ir objektyviais rodikliais. Portugalijos atveju nedarbas buvo vienas didžiausių ES, vidutinis nedarbo lygis pašoko nuo 7,6 proc. 2008 metais iki 17,8 proc. 2013 metais, o jaunimo nedarbo lygis siekė net 42,5 proc. Ispanijoje dar 2019 metų pirmame ketvirtyje nedarbas siekė 14,7 proc., o jaunimo nedarbas – 34,4 proc.. Italijoje jaunimo nedarbas 2019 metų pradžioje buvo 33 proc.
Blogiausia padėtis buvo Graikijoje, kur nedarbas 2019 metų pradžioje buvo didžiausias Europos Sąjungoje – 18,5 proc., o jaunimo – 39,6 proc. Reaguojant į šiuos rodiklius, buvo būtini nepopuliarūs sprendimai ir valstybinių išlaidų mažinimas. Kitų variantų liberalėjanti ekonomika ir liberalėjantis viešasis valdymas nepasiūlė.
Antrasis iššūkis gerovės valstybėms yra ekonominė globalizacija. Įvairūs prekybos susitarimai, kapitalo laisvė, spaudimas vyriausybėms pritraukti daugiau kapitalo, mažinti mokeščius korporacijoms, keisti darbo kodeksus siekiant sumažinti darbuotojų teises, neišvengiamai apriboja valstybių gebėjimus užtikrinti biudžetines lėšas socialinės apsaugos sistemos vystymui. Todėl pastebima valstybinių prioritetų kaita, platesnės visuomenės dalies interesų nepaisoma, o jie dažniausiai pakeičiami globalių verslo ir politinių struktūrų poreikių užtikrinimui.
Kita vertus, galima aptikti ir kitokių argumentų, pavyzdžiui, F. Castles, analizuodamas įvairius tyrimus, teigia, kad ekonominės globalizacijos kontekste politinės jėgos siekia intensyviai diegti įvairias socialines programas, siekiant apsisaugoti nuo negatyvaus išorinės globalizacijos poveikio. Tikėtina ir tai, kad tokia tendencija būna susijusi su rinkimais ir politiniu populizmu.
Trečiuoju iššūkiu galima laikyti paradoksą, kuris, iš vienos pusės, yra susijęs su augančiu socialinių paslaugų poreikiu ir, iš antros pusės, su atliekamų funkcijų neatitinkančiu atlyginimu. Šių institucijų biudžetai ir atlyginimai yra mažinami arba išlieka nepakitę. Infliacijos ir demografinių pokyčių kontekste jie visiškai neatitinka nei dabar, nei ateityje vyksiančių pokyčių bei visuomenės poreikių. Galima daryti prielaidą, kad su socialinių paslaugų teikimu susiję karjeros pasirinkimai yra marginalizuojami ir kultūriniu požiūriu, nes jie neatitinka postmodernybe, individualizmu, hedonizmu, moderniomis technologijomis ir greita finansine nauda paremtų reikalavimų.
Kita vertus, šie įsitikinimai gali keistis, pasikeitus individualioms aplinkybėms. Darbų praradimai, ar netikėtos ligos gali pakeisti asmenų vertybines nuostatas gerovės valstybės funkcijų įgyvendinimo požiūriu.
Ketvirtuoju iššūkiu gerovės valstybėms galima laikyti imigracijos tendencijas. Didėjanti imigracija, ypač iš musulmoniškų šalių, skatina visuomenės ir politikų susipriešinimą, didesnę įtaką įgauna nacionalistinės partijos, kurios siekia apriboti gerovės valstybės funkcijas išnaudodamos negatyvius piliečių sentimentus emigrantų atžvilgiu. Šie sentimentai dažniausiai susiję yra su mažėjančiais atlyginimais, blogesnėmis darbo pozicijomis, didesne našta socialinių paslaugų sistemoms.
Toks reiškinys, kai norima socialinę gerovę užtikrinti tik „saviems“ piliečiams, o nieko nesuteikti, arba mažai suteikti imigrantams, vadinamas „gerovės šovinizmu“. Išnaudojant šiuos sentimentus, Danijoje naujajai dešinei pavyko pakeisti socialinės politikos programas, įdiegus specifinio buvimo šalyje laikotarpio principą, kuris daugeliu atžvilgiu sumažina užsienyje gimusių imigrantų galimybes naudotis gerovės valstybės teikiamais privalumais.
To paties siekia ir savo pozicijas toliau stiprina Švedijos, Suomijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir kai kurių kitų Vakarų Europos šalių kraštutinės dešiniosios partijos. Kažkuria prasme „gerovės šovinizmo“ ideologija, tik su sava specifika, yra būdinga ir kai kurių Centrinės bei Rytų Europos šalių kraštutinėms dešiniosioms partijoms, pavyzdžiui, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje.
Penktuoju iššūkiu galima laikyti nepalankias demografines tendencijas atspindintį populiacijos senėjimą daugelyje tradicinės gerovės valstybės bruožais pasižyminčių šalių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (OECD) priklausančiose šalyse yra susiduriama su reikšmingu populiacijos senėjimu. 1960 metais 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonės sudarė vidutiniškai 9,5 proc. gyventojų, o 1995 metais šie skaičiai pasiekė net 14,6 proc.
Prognozuojama, kad 2030 metais šie skaičiai vidutiniškai sieks net 23,7 proc. Vadinasi, žymiai padidės socialinių paslaugų poreikis ir gerovės valstybės funkcijų užtikrinimo būtinybė. 2009 metų Europos Komisijos duomenimis, finansinės krizės paveiktose valstybėse išlaidos pensijoms 2040 metais turėtų padidėti, pavyzdžiui, visada mažomis socialinėmis išlaidomis pasižymėjusioje Airijoje – 6,4 proc. nuo BVP, ir sudaryti 8,6 proc. nuo BVP 2060 metais, Portugalijoje – 12,5 proc. ir 13, 4 proc., Ispanijoje 13,2 proc. ir 15,1 proc. Graikijoje šie skaičiai turėtų siekti net 21,4 proc. 2040 metais ir 24,1 proc. 2060 metais.
Šeštuoju iššūkiu gerovės valstybes palaikančiose, arba jas kuriančiose šalyse galima laikyti mažėjančius gimstamumo rodiklius. Gimstamumo rodikliai mažėja nuo 1960 metų, kuomet vidutiniškas gimstamumo rodiklis buvo 2,85, o 1980 metais šis rodiklis krito iki 1,87, o 1999 metais siekė tik 1,56 vaiko vienai moteriai. Kartu su populiacijos senėjimu šie rodikliai yra itin grėsmingi, nes gali sąlygoti darbo jėgos trūkumą, neigiamai paveikti ekonomikos augimą, mokesčių surinkimą, o kartu sukurti ir biudžeto deficitus, kurie neigiamai paveiktų gerovės valstybės funkcijų įgyvendinimą.
Septintuoju iššūkiu galima laikyti neformalaus atsiskaitymo praktikas ir tradicijas, visuomenėse nusistovėjusias vertybes, įsitikinimus ir elgesio formas. Šios praktikos neskatina su gerovės valstybe sietinų paslaugų efektyvumo, o, priešingai, sukuria paralelinį reiškinį, kuomet išnaudojami tiek viešieji finansai, tiek ir neformalaus atsiskaitymo priemonės. Tai ypač pastebima tokiose besivystančiose ir transformacijos fazėje esančiose valstybėse, kaip Ukraina ar Lietuva. Piliečiai sveikatos ir švietimo sistemose yra labiau linkę atsiskaityti dovanomis, o ne pasikliauti valstybės mokamu atlyginimu ir jo suteikiama viešųjų paslaugų kokybe.
Aštuntuoju iššūkiu palaikantiems arba kuriantiems gerovės valstybes galima laikyti viešojo valdymo modernizavimo reformas naujosios viešosios vadybos įgyvendinimo kryptimi. Šių reformų kontekste valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos buvo pradėtos dalinai privatizuoti. Paminėtina, kad šios tendencijos buvo pastebėtos net tokiose šalyse kaip Švedija ir Vokietija, kuriose didelę dalį pensijos sudaro išmokos iš privačių fondų. Šį kelią nuo 2003 metų pasirinko ir Lietuva, kuri privačių pensijų fondus įvedė 2004 metais, o 2019 metais privataus kaupimo sistemą padarė privalomą jauniems žmonėms.
Devintuoju iššūkiu palaikant arba kuriant gerovės valstybes yra tradicinių kairės politinės krypties, arba socialdemokratinių partijų susilpnėjimas daugelyje Europos valstybių. Jis yra tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su kairiųjų partijų identiteto praradimu ir nesėkminga jų naujesnio, šiuolaikinio identiteto paieška, nors, logiškai vertinant, socialinio teisingumo ir solidarumo siekiams šiuolaikiniame pasaulyje tikrai yra erdvės pasireikšti. Atrodytų, pasaulyje išaugus socialinei nelygybei, o kai kuriose šalyse – ir skurdui, kairiosios politinės partijos galėtų turėti tvirtą pagrindą savo veikimui socialinės atskirties mažinimo bei nelygybės problemų sprendimui, tačiau, be kelių šalių, kaip, pavyzdžiui, Portugalijos ir Švedijos, jų populiarumas toliau krenta, jos vis rečiau piliečių išrenkamos į valdžią.
Dešimtuoju iššūkiu gerovės valstybėms ir jų valdymui yra socialinio dialogo Vakaruose susilpnėjimas, o kituose pasaulio regionuose, tame tarpe – ir Centrinėje bei Rytų Europoje, jo nepakankamumas. Netgi Šiaurės Europos šalyse, kur socialinio dialogo sistemos stipriai reiškėsi daugelį dešimtmečių, yra stebimas profsąjungų vaidmens susilpnėjimas bei profsąjungų narių skaičiaus kritimas. Viena iš to priežasčių yra darbo rinkos struktūros pokyčiai, kai daugėja netipinių darbo sutarčių ir auga prekariatas.
Vienuoliktuoju iššūkiu gerovės valstybėms reikia laikyti nemažoje dalyje šalių besireiškiančią neoliberalią ideologiją ir praktiką. Štai, Centrinės ir Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Lietuvoje, viešąją nuomonę žiniasklaidoje, dažnai – verslo organizacijų užsakymu, aktyviai formuoja tokie minties centrai, kaip neoliberalūs Laisvosios rinkos institutai, o pačioje šių šalių žiniasklaidoje sunkiai atrasi kitaip, negu neoliberaliai mąstančių žurnalistų.
Be jau minėtų ekonominės-socialinės politikos bruožų, kaip valstybės įmonių privatizavimas, griežta fiskalinė politika, rinkų valstybinio reguliavimo mažinimas, vidaus rinkos atvėrimas užsienio kapitalui, valstybės išlaidų socialinėms reikmėms ribojimas, neoliberalizmui yra būdingi tokie kultūrinio pobūdžio reiškiniai, kaip holizmo, solidarumo ir bendradarbiavimo ignoravimas bei individualizmo absoliutinimas, kultūrinis-vertybinis nihilizmas bei moralinis-psichologinis nuosmukis, kurie yra sietini su postmodernistinėmis vertybėmis, o politinė sistema faktiškai yra simuliakrinė. Akivaizdu, kad neoliberali aplinka yra labai palanki verslo ir ekonomikos skatinimui, tačiau nejautri socialiniams, ekologiniams ir kultūriniams visuomenės klausimams.
Dvyliktuoju iššūkiu gerovės valstybėms reikia laikyti ilgalaikių darnaus vystymosi tikslų ignoravimą nemažoje dalyje pasaulio valstybių, įskaitant ir didžiąsias šalis – JAV, Kiniją, Braziliją, Rusiją. Darnus vystymasis yra aiškinamas kaip trijų tarpusavyje susijusių dimensijų: ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos sąveika ir balansas, kaip tam tikras norimas tvarus rezultatas, reaguojant į tokias problemas kaip klimato atšilimas, oro tarša, resursų eikvojimas, ekosistemų nykimas, karai, socialinis neteisingumas, nedarbas, skurdas, neatsakingas vartojimas, sveikatos, švietimo problemos, moralinė – etinė krizė, kuri persismelkia į įvairias sritis. Tačiau akivaizdu, kad daug pasaulio politikų, ekonomistų, administravimo atstovų visiškai arba žymia dalimi ignoruoja darnaus vystymosi tikslus ir uždavinius, bei siekia tik trumpalaikių, aiškiai praktiškai apčiuopiamų ekonominių tikslų.
Aukščiau minimi iššūkiai yra aktualūs tiek aiškinantis gerovės valstybės dabarties, tiek, tikėtina, ir ateities klausimus. Neabejotina, kad keisis ir pati gerovės valstybės koncepcija. Jau dabar galima pastebėti tokių teorijų ir praktikų, kaip, pavyzdžiui, „gerovės vystymasis“ („developmental welfare“), kuriuo yra apibūdinamas socialinių reikalų „pajungimas“ išimtinai ekonominių tikslų siekimui.
Rytų Azijos šalys, besiremdamos šia rizikinga teorija, ilgą laiką neskyrė deramo dėmesio socialinių ir aplinkosauginių problemų sprendimui. Vėliau tas dėmesys išaugo, bet, vis tiktai, dar nepakankamai, kad nebūtų pažeidžiamas ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis balansas. Dabar Vakaruose yra iškelta nauja „bazinių pajamų“, t. y. – minimalių pajamų visiems teorija ir praktika, kuri taip pat yra viena iš galimų ateities problemų sprendimo alternatyvų, kuri mažintų „tradicinės“ gerovės valstybės įtaką atsisakant, arba labai sumažinant socialinio draudimo reikšmę.
Ne visi „bazinių pajamų“ taikymo eksperimentai, pavyzdžiui, Suomijoje, pilnai pasiteisino, bet, tikėtina, jie bus vykdomi ir toliau jau vien dėl to, kad dėl XXI amžiaus technologinės revoliucijos gali labai sumažėti darbo pasiūla. Daugelio prieštaravimų ir iššūkių socialinėje sferoje dabartiniu metu yra tiesiog neįmanoma numatyti, tačiau būtina stebėti aplinką ir ruoštis įvairių krizių įveikimui ir sudėtingų socialinių problemų sprendimui.
Šis straipsnis parengtas ruošiant mokslinę publikaciją „Contradictions and challenges to welfare states creation and their public governance“ žurnalui „Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis“
