Metas finansų rinkoms?

Prieš keletą savaičių Vokietijos dešimties metų skolos vertybinių popierių pajamingumai pirmą kartą nukrito žemiau Europos Centrinio Banko (ECB) bazinės palūkanų normos, kuri šiuo metu sudaro -0,40 proc. Finansų rinkų dalyviai aiškiai pasakė, kad jie jau ruošiasi būsimai skatinimo programai Europoje ir tolimesniems centrinio banko veiksmams. Vokietija yra ne viena šalis ES, už kurios skolą investuotojai turi primokėti. Belgijos, Prancūzijos ir Olandijos dešimties metų vertybinių popierių pajamingumai jau kuris laikas yra nulinės grąžos zonoje, taip prisidėdami prie 12 trln. eurų skolos visame pasaulyje su nuline ar neigiama grąža.

Po žymaus šio mėnesio pokyčio palūkanose, Vokietija prisijungė prie klubo, į kurį patenka tokios šalys kaip JAV, Japonija, Kanada ir Jungtinė Karalystė. Šių šalių lyginamieji skolos vertybinių popierių pajamingumai yra žemiau nei šalių centrinių bankų nustatytos bazinė palūkanų normos. Tokia esama ekonominė aplinka sukelia vis didesnį spaudimą centriniams bankams imtis veiksmų, nes dabartinės priemonės neduoda norimų rezultatų. Spėliojama, kad bus siekiama įlieti daugiau pinigų į rinkas ar net galimai paskatinti šalis padidinti fiskalines išlaidas.

Šiuo metu ECB yra nustatęs, kad vykdant skatinimo programą galima supirkti tik tas obligacijas, kurių pajamingumai yra geresni nei bazinė palūkanų norma – prioritetas teikiamas nors kiek premijos turintiems vertybiniams popieriams. Vokietijoje toks pasirinkimas mažėja, ypač kai jau net dvidešimties metų vertybinių popierių grąža šį mėnesį tapo neigiama. Neabejotina, kad ateityje ECB turės imtis atitinkamų veiksmų, nes vietos papildomai skatinimo programai sparčiai mažėja.

Tai akivaizdžiai atspindi ir išaugusi rizikingesnių finansinių priemonių paklausa rinkoje. Graikijos dešimties metų skolos vertybinių popierių pajamingumai nukrito iki 2 proc., Italijos atitinkamo termino – 1,5 proc. Visa ši susidariusi situacija yra ypatingai palanki valstybėms skolintis finansų rinkose. Tuo puikiausiai pasinaudojo Ispanija ir Prancūzija paskutinių aukcionų metu pasiskolinusios už rekordiškai mažas kainas.

Mažėjantis gimstamumas – stagnuojanti ekonomika

Banko ING ekonomistai sudarė modelį analizuoti rizikai, ar Europa suka Japonijos keliu. Indeksas įvertina tokius faktorius kaip bendro vidaus produkto (BVP) augimą, infliaciją, palūkanų normas ir demografinius pokyčius. Rezultatai rodo, jau nuo 2013 m. Europos ekonomika juda Japonijos link.

Japonijai jos demografinė padėtis – viena iš skaudžiausių temų. Šalies gimstamumo statistika 2018 m. demonstravo rekordinius skaičius: populiacija, sudaryta iš 127 mln. žmonių, susilaukė tik 920 tūkst. naujagimių. Jungtinių Tautų nuomone, per ateinančius trisdešimt metų septyniose Azijos šalyse vienam pensinio amžiaus žmogui teks mažiau nei du darbingo amžiaus atstovai.

ES taip pat nepasižymi populiacijos didėjimu: 2018 m. fiksuotas 0,21 proc. augimas. Beje, šis skaičius būtų kur kas liūdnesnis, jei ne imigrantai. Didžiausią demografinį mažėjimą turi Lietuva, Latvija ir Kroatija. Kad ir kaip bežiūrėtume, demografinė padėtis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuris gali paaiškinti tiek infliacijos problemas, tiek lėtą ekonomikos augimą ar net dabartines palūkanų normas.
Ruošiantis pensijai, mažėja vartojimo krepšelio dydis, lėčiau auga ir ekonomika.

Kaupiamos lėšos yra investuojamos, o kuo daugiau lėšų nukreipiama į rinką, tuo grąža ir palūkanos traukiasi. Senėjanti visuomenė kartu didina ir viešojo sektoriaus skolą: surenkama mažiau mokesčių, o išlaidos sveikatos sistemoje didėja. Taip ir veikia šis ratas – kuo ilgiau ekonomikoje išsilaiko žema infliacija, tuo labiau žmonės yra skatinami taupyti ir nukelti vartojimo planus į ateitį.

Kitas svarbus šaliai rodiklis – jos skola. Japonijos viešojo sektoriaus skolos santykis su BVP yra aukščiausias pasaulyje ir sudaro 250 proc., kai atitinkamas rodiklis euro zonoje krenta ir šiuo metu siekia 85 proc. Dėl ECB veiksmų kol kas esame pakankamai toli nuo Japonijos iš skolos perspektyvos. Vis dėlto, atskiros šalys valiutų sąjungoje tikrai gali „pasigirti“ ir kur kas aukštesniais rodikliais nei vidurkis: Graikijos viešojo sektoriaus skola sudaro 181 proc. nuo BVP, Italijos – 132 proc., Portugalijos – 121 proc.

Nereikėtų pamiršti, kad skolos sandara nėra vienoda. Didžioji dalis Japonijos skolos gauta iš šalies vidaus, tik kur kas mažesnė dalis pasiskolinta iš užsienio investuotojų. Japonijos centrinis bankas turi daugiau nei 50 proc. šiuo metu išleistų šalies skolos vertybinių popierių ir apie 80 proc. viešai prekiaujamų jų fondų. Praėjusiais metais šalies centrinis bankas perlipo ribą, kai jis turi turto daugiau nei šalies BVP, tai sudaro apie 5 trln. JAV dolerių. Japonijos centrinis bankas tapo antru didžiausią turtą turinčiu banku pasaulyje po Šveicarų nacionalinio banko ir pirmas tarp septinių didžiausių pasaulio ekonomikų. Nesunku konstatuoti faktą, kad šie centriniai bankai turi daugiau turto nei ekonomikos, kurias jie bando skatinti.

Prieš dešimt metų Vokietijos dešimties metų trukmės vertybinių popierių pajamingumai sudarė virš 3 proc., kai tuo metu Japonija jau turėjo 1 proc. grąžą. Šiuo metu šių šalių skolos pajamingumai mažai kuo skiriasi, abu neigiami, bet Vokietija suskubo aplenkti net Japoniją savo neigiamu dydžiu. Analitikai mano, kad palūkanos ir toliau kris tol, kol ir toliau bus laikomasi dabartinės bazinės palūkanų normos ir skatinimo programų kelio.

Ar tikrai blogai būti Japonija?

Klausimas retorinis, nes euro zonos problemas apibrėžti yra kur kas sunkiau. Nuo 2008 m. finansų krizės pradžios Europos augimas buvo labai komplikuotas. Realus privataus sektoriaus vartojimas pakilo tik apie 5 proc. Optimistiškiausias rodiklis valiutos sąjungoje buvo grynasis eksportas, kuris nuo krizės padvigubėjo. Viena didžiausių ECB bėdų yra maža infliacija, kuri šį mėnesį siekė 1,2 proc.

Paskutinio ECB susitikimo metu M. Draghi suteikė pagrindo spėlionėms dėl naujos ekonomikos skatinimo programos. Jo kalboje daugiausia dėmesio skirta ECB nustatytam siektinam infliacijos lygiui, nors finansų rinkos iškart parodė netikinčios Euro zonos galimybėmis pasiekti nustatytą 2 proc. lygį net per artimiausius dešimt metų.

Vis dėlto, yra ir keletas gerų ženklų, kurie sumažina „japoniškosios“ defliacijos spąstų grėsmę. Nors ES infliacija vis dar yra kur kas žemiau nei ECB siekiami 2 proc., ji palaikoma ne žemiau nei 1 proc. lygyje nuo 2012 m. Japonijoje apie pusę laiko nuo 1999 m. buvo fiksuojama defliacija. Kylančios saulės šalis yra viena iš nedaugelių išsivysčiusių šalių, kurioje atlyginimai nuo 1996 m. krito apie 13 proc.

Tikimasi, kad siekdami pagerinti rinkos lūkesčius rugsėjo mėnesio susitikime ECB pažers ne vieną sprendimą skatinti ekonomikai, taip pat laukiamas ir 20 bazinių punktų bazinės palūkanų normos mažinimas. Tai turėtų būti vienas didesnių ECB judesių ekonomikos skatinimo klausimais nuo 2016 m. Deja, mažai kas tikisi, kad būsimos priemonės padės išjudinti ekonomiką, turint omenyje, kad skolinimosi kaštai ir taip siekia žemumas. Vienintelė reali išeitis sąjungos šalims – fiskalinė politika, kuri galimai galėtų paskatinti augimą ir infliaciją.

Ir dar kartą grįžkime prie Japonijos – kaip jai sekasi dabar? Augimas šalyje tęsiasi daugiau nei 70 mėnesių – tai ilgiausias laikotarpis nuo karo pabaigos. Nedarbo lygis mažiausias, o verslo investicijos šalyje vienos didžiausių. Situacija gerokai pasikeitė, ir jeigu Europą vis dar lygins su Japonija, tai nebeskamba taip baisiai.