Strėlės dėl nevaldomos gamtos stichijos lekia ugniagesių, savivaldybės ar vandentvarkos įmonių pusėn. Tačiau burbuliuojančių gatvių priežastys kur kas gilesnės.
Visų pirma – kiek atsainus viešųjų pastatų sklypų formavimas. Tūkstančiai kvadratinių metrų asfalto automobilių aikštelėms šalia „Akropolio“, milžiniškos „Ozo“ stogų dangos – būtent iš čia dvi nevaržomos upės šniokščia į LEU žiedą, o dar sovietmečiu statyti lietaus kolektoriai nesugeba praryti perteklinio vandens kiekio.
Tokio anachronizmo Vakarų Europoje neišvysi. Aplink didžiuosius prekybinius ar gamybinius statinius daugybė hektarų skiriami želdynams. Ne kas kita, o natūrali infiltracinė sistema išgelbėja gatvių infrastruktūrą nuo gamtos šėlsmo.
Dabar daug kas signalizuoja, jog renovuoti visas tas siauras trasas reikia milžiniškų lėšų. Bet kur buvo įvairūs valdininkai, kai prekybos centrai buvo tik projektuojami. Natūralus ir klausimas, ar atsižvelgiant į klimato kaitą yra pakeisti reikalavimai architektams projektuojant viešąsias erdves.
Ekspertų diskusijose klausimai užduodami ir dar aštriau: ar tikrai suvokiama, kad ištisi telekomunikaciniai ar trasų vamzdynai po gatvėmis turi ir strateginę reikšmę? Bet koks prašalietis čia net neturėtų kišti nosies. Dabar, kai šią funkciją norima įpiršti komunalinių paslaugų arba vandentvarkos įmonėms, o ne gatvių prižiūrėtojams. Supraskime: lietaus kolektoriai ir vamzdynai – tai savotiška mini metro linija, kur kiekvienas varžtas ar posūkis gali sukelti nenusakomų padarinių.
Visas šis Gordijaus mazgas turėtų būti išraizgytas, iš praeities klaidų turėtų būti pasimokyta, nes jau dabar „butelio kakliukus“ praplatinti valstybei kainuos šimtus milijonų eurų. Iš kur juos gauti? Apie tai kol kas niekas nekalba.
