Ką reikštų visuotinai privalomi nauji laisvadieniai? Pirmiausia, didesnius darbovietės kaštus, kuriuos ji turėtų vienaip ar kitaip kompensuoti. Tikėtina, kad tai būtų daroma keliant prekių ar paslaugų kainas, mažinant darbo etatus ar kitomis priemonėmis, kurių nė vienas nenorėtų. Taip pat vienam darbuotojui suteikiama laisva diena greičiausiai reiškia, kad kažkas darbovietėje jį turės pakeisti. Tokiu atveju padidėtų kitų darbuotojų darbo krūvis, o darbdavys turėtų sumokėti ne tik už vieno darbuotojo laisvą dieną, bet ir už kito padidėjusį darbo krūvį.

Be to, kiekviena apmokama laisva diena reikalauja ir daugiau valstybės lėšų mokėti atlyginimus iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams. Vyriausybė pažymėjo, kad lapkričio 2-ąją paskelbus nedarbo diena, įplaukos į valstybės biudžetą sumažėtų, valstybei, t. y. mokesčių mokėtojams, tai kainuotų bent 40 mln. eurų, kuriuos tektų kompensuoti kitomis iš mokesčių surinktomis lėšomis.

Dar daugiau, išaugę darbo vietos kaštai paveiks ekonomiką ir ilguoju laikotarpiu atsisuks prieš pačius dirbančiuosius. Įstatymu numačius draudimą dirbti tam tikrą dieną, pavyzdžiui, lapkričio 2-ą, tai brangins darbo vietą. Darbuotojams, kuriems pagal darbo grafiką reikia dirbti šventės dieną, darbdaviai turėtų mokėti dvigubą atlyginimą.

Tokiais atvejais norėdami optimizuoti savo kaštus darbdaviai būtų priversti keisti ir žmogiškąjį kapitalą mažindami darbo vietas, nesamdydami naujų darbuotojų. Be to, išeiginių dienų kaina yra toli gražu ne tik prarastas darbuotojo darbas, bet ir sutrikęs darbo ritmas. Tai atsilieptų paslaugų ir prekybos įmonėms, logistikai.

Ekonomikos augimui lėtėjant būtų ypač nenaudinga verslą spausti į kampą. Įmonės, kurios verčiasi sunkiau, yra mažos, veikia regionuose, gali tiesiog neatlaikyti tokio valdžios ruošiamo kokteilio – dėl papildomų laisvų dienų išaugusių darbo vietos kaštų, beatodairiškai keliamos minimalios algos ir kitų populistinių sprendimų.

Ką reikštų visuotinai privalomi nauji laisvadieniai? Pirmiausia, didesnius darbovietės kaštus, kuriuos ji turėtų vienaip ar kitaip kompensuoti. Tikėtina, kad tai būtų daroma keliant prekių ar paslaugų kainas, mažinant darbo etatus ar kitomis priemonėmis, kurių nė vienas nenorėtų.
Karolina Mickutė


Siekiant ilgalaikio Lietuvos ekonomikos augimo svarbus ir tarptautinis kontekstas. Jau dabar Lietuva, skaičiuojant su mamadieniais, švenčių dienomis turi bene daugiausiai darbdavio apmokamų laisvadienių.

Pavyzdžiui, vien švenčių dienų turime 15, tai daugiau negu ES valstybių vidurkis – 12. Dar daugiau laisvadienių įteisinimas mažins Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams, kurių pritraukimas yra vienas prioritetų, siekiant turėti kuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų ir didinti valstybės konkurencingumą.

Situacija darbo rinkoje diktuoja galimus sprendimus. Užimtumo tarnybos duomenimis Lietuvoje trūksta darbo jėgos, taigi darbuotojų derybinės galios didėja, taip pat didėja ir darbdavių konkurencija dėl darbuotojų.

Statistikos departamento duomenimis, gegužę laisvų darbo vietų buvo įregistruota pusantro karto daugiau nei besiregistruojančių darbo ieškančių asmenų. Konkuruodami dėl trūkstamų darbuotojų darbdaviai yra skatinami siūlyti kiekvienam darbuotojui palankesnes sąlygas, kad juos pritrauktų. Tai gali būti ne tik asmeninis kavos aparatas, bet ir sutrumpintos darbo dienos arba kelios papildomos laisvos dienos vietoje politikų siūlomos vienos.

Deja, valdžia šių argumentų negirdi ir Darbo kodeksas vis labiau panašėja į poilsio dienų kalendorių ir vertybių katalogą, nors jo funkcija – visiškai ne tokia. Kad ir kaip stengtumeisi, neįmanoma čia įtraukti visų gyvenimiškų situacijų. Visų situacijos skirtingos ir reikalauja skirtingų sprendimo būdų.

Darbo kodeksas įpareigoja darbdavius imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo įsipareigojimus šeimai, pavyzdžiui, prižiūrėti vaikus, teikti pagalbą šeimos nariams ir pan. Praktiškai tai reiškia, kad darbuotojo prašymą darbdavys turi įvertinti ir pateikti motyvuotą atsakymą.

Darbo ir asmeninio gyvenimo interesai gali būti derinami susitariant dėl lankstaus darbo grafiko, darbo per atstumą, sutrumpintos darbo savaitės ir kt. Taigi jau esamo reguliavimo užtektų norint darbo santykius pritaikyti prie individualių darbuotojų poreikių.

Jei problema ta, kad darbuotojai nežino, kokias teises jie turi, kaip ir ko gali prašyti ar net reikalauti darbdavio, šią problemą ir reikia spręsti. Valdžia, stengdamasi visus gyvenimo atvejus išspręsti už darbuotoją, neleidžia formuotis dialogui tarp darbuotojo ir darbdavio. Ir tuo ne stiprina, o silpnina darbuotojo poziciją.