Atrodo, kad MMA yra tam tikra sugalvota riba, žemiau kurios leistis jau nebegalima. Ir ji reikalinga „paprotinti“ būtent šalies verslui. Tačiau, pažiūrėjus į duomenis matosi, kad už mažesnį nei MMA atlyginimą panaši dirbančiųjų dalis darbuojasi ir biudžetiniame (11 proc.) ir nebiudžetiniame (13 proc.) sektoriuose. O juk būtent čia – žemų atlyginimų zonoje, valdžia sako, kad veisiasi „šešėlis“ ir iš rankų į rankas keliauja „vokeliai“.
Būtent tam buvo sugalvotos „Sodros grindys“, padidinusios mokesčių naštą uždirbantiems mažiau nei MMA. Priklausomai, nuo to, kiek valandų per mėnesį dirba žmogus, jo mokesčių našta gali pasiekti ir 60 proc. ar net 80 proc. darbo užmokesčio. Štai taip sunkiausiai besiverčiančius „gelbsti“ valdžia.
„Jei gelbėti, tai gelbėti, o geriausias būdas tai daryti yra svetimomis rankomis“, – kasmet prisimena politikai ir iki 607 eurų padidina minimalią algą. Klausimų, ar didinti, seniai nebekyla. Vienintelis klausimas – kiek didinti? Štai čia ir atsiskleidžia didžiausia veidmainystė – kai tarptautinės organizacijos sako, kad Lietuvai gal reikėtų didesnių turto ar automobilių mokesčių, politikai pritariamai linksi galvomis – „svarstysim, galvosim, tikrai gal ir reikia“.
Kai tas pats Tarptautinis valiutos fondas jau kelintus metus iš eilės grūmoja, kad atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę situaciją šiuo metu esantis MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis yra per didelis, ir reikia „nustoti pūtus žarijas“, mūsų politikams įsijungia selektyvi klausa, ir jie girdi tik tai, ką nori girdėti.
„Gal tikrai Tarptautinio valiutos fondo atstovai čia atvažiuoja, mėnesį ar du pasisukioja Vilniuje, ir nemato, kaip vargingai žmonės gyvena Lietuvos regionuose“, – pritaria skeptikai. Bet ar tikrai didinamas MMA juos gelbsti? Kas tampa šio iš pažiūros nekalto žingsnio aukomis?
Yra toks posakis: „Istorija priklauso nugalėtojams“. Jis, deja, itin tinka ir kalbant apie MMA didinimą. Juk padidėjęs atlyginimas naudą atneša tik tiems, kurie vis dar turi darbo vietą. O kaip tie, kuriems dėl dirbtinai padidinto MMA taip ir nebuvo sukurta darbo vieta? Pavyzdžiui, jaunimas, tik žengiantis pirmuosius žingsnius darbo rinkoje, ar kelis metus nedirbusios, vaikus auginusios mamos.
O kaip visi, kurie dėl padidinto MMA neteko darbo? Tie, kurie lėtesni, kuriems užduotis darbe sekasi vykdyti sunkiau? Kurie santaupas „sukišo“ į nuosavo verslo pradžią ir patys dirbdami keliais etatais neišgalėjo nė sau išmokėti MMA ir nuo jo mokamų mokesčių? Jie savąsias liūdnas istorijas, deja, dažniausiai vienas kitam pasakoja Užimtumo tarnybos koridoriuose. Ir kas gali nuspręsti, kas teisingiau – ar papildomi 30 eurų Jonui, ar bedarbio pašalpa Petrui?
Yra ir mažiau liūdnų, bet tokių pat neteisingų istorijų – užuot gavusi premiją ar didesnį atlyginimą, geriausia darbuotoja Danutė tenkinsis „šnipštu“ ir piktai žvairuos į didžiausią darbovietės tinginį Vacį, kuriam dėl valdžios dosnumo padidės gaunama MMA.
O gal bus kitaip? Visi turės darbą ir gaus atlyginimą ir dar didesnį? Žinoma, kurį laiką nors lėčiau, bet vis dar auganti ekonomika gali išvežti „pučiamą“ MMA. Bet jeigu jei augimas sustos? Kas tuomet? Mažiausią nedarbą Lietuvoje turėjome 2007-aisiais, kai prieš pat prasidedant ekonominei krizei. Tada jis siekė 4,2 proc.
Prasukime tris metus į priekį – 2010-aisiais situacija jau buvo neatpažįstamai pasikeitusi – nedarbas pakilęs į rekordines 17,8 proc. aukštumas. O juk tuomet neturėjome „Sodros grindų“, kurios gal kiek leido amortizuoti ekonomikos nuosmukį. Ir dalis darbuotojų, užuot praradę darbą, galėjo darbuotis nepilnu etatu. Dabar tai padaryti būtų daug sunkiau.
Galiausiai, kodėl MMA didinimą reiktų atiduoti į politikų rankas? Juk jie patys atlyginimų nemoka. Sakote, kitaip atlyginimai išvis nedidės? Atlyginimai augs ir be politikų įsikišimo – juk didėja ir tiems, kuriems Seimas algos dydžio nenustato. Didėja, nes trūksta darbo jėgos. Ne tik kvalifikuotų, bet tiesiog gerai dirbančių žmonių trūksta ir trūks. Be MMA preso atlyginimai didės būtent jiems. Argi tai nėra teisinga?
