Prezidentė mato Lietuvą tokią, kokią norėtų matyti. Ne tokią, kokia ji yra.

Plaukimas pasroviui

Lietuvos ekonomika plaukia privačios iniciatyvos upe. Ta upė, dar vadinama rinka, yra srauni, vingiuota ir tolumoje įteka į gerovės vandenyną. Srovės nešamą valstybės laivą vairuoja gražią upeivio kepurę užsidėjęs kapitonas, tačiau vairas jam paklūsta sunkiai. Kapitonas labai neseniai stojo už laivo vairo, be to, yra viena akimi aklas ir prastai girdintis. Todėl laivas nuolat atsitrenkia į povandeninius akmenis, praranda kryptį ar užplaukia ant seklumų. Laivo keleiviai yra mėtomi ir kratomi, o kai kurie neatsilaikę iškrenta per bortą. Jų pagalbos šauksmų kapitonas negirdi ir nelaimėliams belieka savo jėgomis kapstytis link nežinomų krantų.

Privatus sektorius Lietuvoje dirba gerai ir sukuria didžiąją ekonominės gerovės dalį. Tuo tarpu valstybės valdymas atsilieka dešimtmečiais, tačiau prie valstybės vairo stovintys vairininkai to nenori matyti. Jiems atrodo, kad tai jie kuria gerovę ir jie sako, kad su valstybe viskas gerai. Tas jų pasakymas greičiau reiškia tik tai, kad su pačiais vairininkais yra netgi labai gerai. Valstybės laivą juk vis tiek srovė neša į priekį, nesvarbu, kaip jį vairuoja ir ar apskritai vairuoja, o ne vien tik laikosi įsikibęs šturvalo.

Bet kuris ekonomikos vadovėlis jums pasakys, kad rinka nesprendžia visų gerovės klausimų. Palikta savieigai rinka veda prie disproporcijų, dalies visuomenės eliminavimo iš ekonominės veiklos, nuskurdusiųjų sluoksnio augimo, socialinės atskirties ir priešpriešos tarp visuomenės grupių (kodėl vyko viską niokojančios revoliucijos?), neatsakingo gamtinių išteklių išnaudojimo, aplinkos alinimo, globalios taršos.

Lietuvoje nesunku pastebėti daugelį šių negatyvių nereguliuojamos rinkos pasekmių.

BVP perskirstymas – silpnoji Lietuvos ekonomikos vieta

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra pagrindinis šalies ekonominio išsivystymo rodiklis. Jis susideda iš visų ūkio subjektų išlaidų einamajam vartojimui ir investicijoms. Vyriausybė taip pat laikoma ūkio subjektu ir jos išlaidų dydis viso BVP atžvilgiu atspindi BVP perskirstymą. Iš mokesčių surenkamomis pajamomis vyriausybė finansuoja socialinę sferą – švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą, krašto gynybą ir kt. Kokia BVP dalis kiekvienais finansiniais metais per mokesčius yra centralizuojama vyriausybėje ir perskirstoma socialinei sferai finansuoti – šis rodiklis reikšmingai apibūdina šalies pasirinktą ekonominę-socialinę politiką.

Šiame kontekste Lietuvos situacija yra atspindėta žemiau pateikiamoje lentelėje.

Iš lentelės matyti, kad Lietuva pasižymi kone mažiausiu BVP perskirstymo per vyriausybę rodikliu ir tas rodiklis nesikeičia jau daugiau kaip dešimtmetį. Vyriausybė surenka ir perskirsto maždaug trečdalį BVP, atsilikdama nuo ES(28) vidurkio net dešimčia procentinių punktų. Mažesnę BVP dalį perskirsto tik Rumunija. Tuo tarpu Skandinavijos šalys, pas mus laikomos gerovės valstybėmis, per vyriausybę perskirsto daugiau kaip pusę BVP. Nenuostabu, kad jos turi nepalyginamai didesnes galimybes finansuoti socialines programas ir taip formuoti pozityvias visuomenės nuotaikas savo šalyse. Kokių šalių žmonės laimingiausi pasaulyje? Tarp lyderių nuolat matome Suomiją ar Daniją.

Bendros vyriausybės pajamos, proc. nuo BVP, pagal valstybes // Eurostat, 2018 m. spalio mėn. duomenys

Kuo mažesnis BVP perskirstymo per vyriausybę procentas, tuo valstybė mažiau kišasi į ekonominę veiklą, tuo mažesni mokesčiai ūkio subjektams ir tuo didesnį vaidmenį šalies ekonomikoje vaidina rinka, konkurencija ir kiti „grynojo kapitalizmo“ atributai, kurių pagrindiniu yra „konkuruok ir išgyvenk kaip sugebi“. Priešingame poliuje turėsime daugiau valstybinio reguliavimo ir didesnių mokesčių.

Lietuvoje įgyvendintas santykinai mažu reguliavimu paremtas rinkos ekonominis modelis. Jis ir nulemia nemažėjančią socialinę atskirtį šalies visuomenėje, dėl kurios Lietuva kasmet sulaukia nuolatinių priekaištų ir perspėjimų ES Komisijos parengtose šalies ekonomikos apžvalgose ir rekomendacijose. Pagal „grynojo kapitalizmo“ paradigmos taikymą Lietuva pralenkė net kapitalizmo citadelę JAV, kurioje vyriausybės išlaidos sudarė 38 proc. nuo BVP (2017).

Dar viena silpna vieta – beveik penktadalį jau ir taip palyginti mažų pajamų valstybės biudžete sudaro ES finansinės paramos lėšos. Ką darysime, kai ilgesnėje perspektyvoje šis pinigų upelis išseks? Kokiais mokesčiais jį uždengsime?

Žmonijai akivaizdžiai pralaimint kovą su klimato kaita, jau artimoje ateityje nuo pamatinio rinkos ekonomikos principo „vartok kuo daugiau“ bus pereinama prie principo „vartok saikingai“, taip siekiant tinkama linkme pakreipti nežabotos individo laisvės doktrinos inspiruotą neatsakingą ir trumparegišką žmogaus elgesį. Tam teks smarkiai didinti standartinį PVM, gali būti įvedami kokie nors nesaikingo ar prabangaus vartojimo mokesčiai. Taip pat laukia ženklus taršos mokesčių didinimas, tikėtinas naujų anglies, energijos ar ekologijos mokesčių įvedimas. Kartu tikslinga taikyti sumažintą PVM negausiam krepšeliui būtinųjų maisto produktų, įskaitant sveikus ir ekologiškus. Tikėtina, kad bus mažinamas GPM darbo pajamoms.

Valstybės strategija su privačia vizija

Kas nulėmė „daugiau grynojo kapitalizmo“ koncepcijos įsigalėjimą mūsų šalyje? Sąmoningai pasirinkta ir suplanuota ilgalaikė vizija ar jokios vizijos neturėjimas ir plaukimas pasroviui, nešamiems rinkos upės srovės? Juk jei nieko negalvosi ir nedarysi, upė vis tiek tave neš atsitiktine trajektorija ir kažkur nuneš. Neabejotinai teisingas antrasis variantas.

Pavasarį teko dalyvauti diskusijoje dėl Nacionalinės pažangos programos 2021–30 metams projekto. Turiu prisipažinti, kad projektas man pasirodė panašesnis į gražiai apiformintą gerų norų ir pageidavimų rinkinį, o pati diskusija apsiribojo projekto tikslų, išdėstymo struktūros sudėliojimu ir punktų numeracijos parinkimu. Apie problemas ir konkrečias priemones joms spręsti kalbama nebuvo. Dalykinė diskusija nepavyko, bet blogiausia ne tai.

Labiausiai apstulbino informacija, kad projektą parengė UAB „PricewaterhouseCoopers“, o diskusiją organizavo UAB „Civitta“. T. y. valstybės strategiją parengė rinkos žaidėjai – privačios kompanijos. Ko tada verti valdžios žmonės, bent pagal pareigas privalantys matyti ilgalaikę valstybės viziją? Išeitų, kad nei Vyriausybė ir ministrų kabinetas, nei viceministrai ir jų patarėjų armija tokios vizijos ir neturi. Ar tie žmonės savo vietose ir ar tokia Vyriausybė gali vadintis vyriausybe?

Vyriausybės kancleriui A. Stončaičiui už kūrybinę apatiją ir valstybės lėšų netinkamą panaudojimą turėtų būti išrašytas papeikimas. Kažin, kas galėtų tą padaryti? Lietuvoje jau ilgą laiką ir visuose valdžios lygiuose vadovaujamasi praktikos patikrinta taisykle „pasroviui plauksi – toliau nuplauksi“.

Pasiguodimui galiu pridurti, kad diskusijos kava buvo tikrai gera, o organizatorių padovanotu puikiu rašikliu iki šiol labai patogu naudotis.

Valstybinis reketas demokratinėje šalyje

Jau eilę metų tenka vaikščioti per valdiškas įstaigas dėl karšto vandens tiekimo daugiabučiams namams teisinio reguliavimo, kuris prieštarauja sveikam protui. Realiai tokio tiekimo nėra praktiškai visuose daugiabučiuose, kadangi vartotojai perka tik šilumą ir šaltą vandenį iš atitinkamų tiekėjų, o karštas vanduo paruošiamas pačių vartotojų pastatuose jų šilumos punkte esančiais karšto vandens pašildytuvais. Tačiau teisinis reguliavimas įveda nereikalingą tarpininką – karšto vandens tiekėją, kuris jokio tiekimo tame name nevykdo ir vien tik išrašo sąskaitas gyventojams už suvartotą karštą vandenį.

Neskaitant teisinės painiavos vartotojai patiria ir materialinę žalą, kadangi be karšto vandens tiekėjo jų išlaidos už karštą vandenį sumažėtų apie 15 proc. Vien tik Vilniuje karšto vandens vartotojai daugiabučiuose sutaupytų 4 mln. Eur per metus, vienam namų ūkiui tenkant apie 20 Eur, priklausomai nuo karšto vandens suvartojimo. Nedaug, tačiau sutaupoma būtų labai plačiu mastu. Vienas daugiabutis per metus sutaupytų apie 1–2 tūkst. Eur.

Tokia padėtis tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį, nuo tada, kai buvo panaikintos grupinės karšto vandens boilerinės, iš kurių karštas vanduo buvo tiekiamas aplinkiniams daugiabučiams. Per tą laiką vien tik Vilniaus karšto vandens vartotojams padaryta ne mažiau 50 mln. Eur žala.

Kreipiausi į Energetikos, Aplinkos ministerijas. Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Vyriausybę, Seimo kontrolierius, Seimo pirmininką. Reikia taisyti įstatymo defektą. Manote, kad kokia nors valdiška įstaiga susidomėjo tokia padėtimi, kurią tinka vadinti valstybiniu reketu, kadangi gyventojai yra priversti apmokėti už nesuteiktą paslaugą? Energetikos ministerija į kalbas nesileido, citavo tuos pačius kreivus teisės aktus ir atsirašinėjo pavyzdingo biurokratinio stiliaus raštais, kurių skaitymas gali įvaryti depresiją. Kitos institucijos siuntinėjo kitur. Reikalams neišjudant, pats parengiau įstatymo pataisą ir pateikiau Seimui.

Dėl institucijų neveiklumo kreipiausi su skundu į prezidentę. Ir gavau malonią Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos A. Bogušienės padėką už pateiktą labai naudingą informaciją, kuri kažkur bus panaudota. Detaliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad skundo faktai, rodantys, kad su valstybe ne viskas gerai, toliau Prezidentūros kanceliarijos nenukeliavo. Gal dėl to prezidentei ir atrodo, kad su valstybe viskas gerai? Belieka pasidomėti – kas gi savo patarėjų ir padėjėjų būriui nustatė tokią prezidentės neinformavimo tvarką, jei ne pati D. Grybauskaitė?

Apatiškų valdininkų nedomina nieko nekainuojanti galimybė sutaupyti po 1–2 tūkst. Eur per metus komunalinių išlaidų kiekvienam daugiabučiui, kuriems šiandien yra neva tiekiamas karštas vanduo. Tam pakanka tik pakeisti porą įstatyminių nuostatų ir išvaduoti tokių daugiabučių gyventojus iš valstybinio reketo. Tai viešasis interesas. Bet atsakingos institucijos baidosi net diskusijos šiuo klausimu. Joms paprasčiau kasmet skaityti ES Komisijos parengtas Lietuvos ekonomikos apžvalgas ir rekomendacijas, kuriose nuolat baksnojama į BVP gero augimo fone niekaip nemažėjančius skurdą ir socialinę atskirtį ir kaskart primenama, kad pagal šiuos rodiklius Lietuva velkasi ES valstybių uodegoje. O paskaičius, rengti naujas popierines skurdo mažinimo programas, tam pasisamdant privačias kompanijas.

Vargais-negalais šį pavasarį pavyko Seime prisiprašyti sudaryti darbo grupę valstybinio reketo problemai spręsti. Labai lėtai, bet šioks toks darbas prasidėjo.

Tas saldus žodis „renta“

Kur valdininkų apatijos ir neveiklumo ištakos? Postūmio nebuvimas, nesidomėjimas savo darbu, prasti atlyginimai? Neišmanymas, nesugebėjimas, tingėjimas? Baimė ką nors keisti, suklysti, supykdyti savo bosą (tiesioginį ar partinį)?

Kadangi su minėta problema susijusios institucijos, pirmiausiai Energetikos ministerija nesurengė nei vieno dalykinio aptarimo, o vien tik atsirašinėjo į ne kartą siunčiamus signalus bei prašymus ir net premjero pavedimą, darytina išvada, kad atsakingi valdininkai yra nekompetentingi ir problemos nesupranta, tačiau nenori pasirodyti neišmanėliais. Šiose institucijose nėra su kuo dalykiškai kalbėtis. Juk tam reikia bent minimaliai žinoti apie daugiabučių namų energetinę įrangą, kaip ji veikia, kaip ruošiamas karštas vanduo ir iš ko susideda karšto vandens kaina.

Suprantama, jei jūs baigėte teisės arba socialinius mokslus, o daugiabučio namo šilumos punktas jums atrodo kaip pilna paslapčių skrynia, gali pasirodyti sunkoka įsisavinti ir tokius nesudėtingus techninius dalykus. Bet gal tada jūs tiesiog netinkate užimamoms pareigoms? Ir jūs ne dirbate, o tik funkcionuojate?

Kvalifikacijos stoka iš Vyriausybės persiduoda ir į Seimą. Per metus priimama po pusę tūkstančio įstatymų, kurie nuolat keičiami ir taisomi ne atskirais straipsniais, o jų paketais. Galima paminėti Teritorijų planavimo, Statybos, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymus, kurių pakeitimų projektus rengia Aplinkos ministerija ir kuriuose vienu ypu keičiama daugiau kaip po 20 straipsnių. Po pusmečio ar metų – vėl nauji pakeitimai. Tai akivaizdus įstatymų leidybos brokas ir netenka stebėtis, kad daugelis jų šlubi ir kreivi nuo pat gimimo ir niekaip neišgyja.

Šiame kontekste komiškai atrodo iš apipelijusios užmaršties ištrauktas rentų skyrimo buvusiems Seimo nariams įstatymo projektas. Neseniai užgimusios partijos vedlys G. Kirkilas su komjaunuolišku ryžtu ėmėsi gaivinti, atrodytų, jau seniai palaidotą idėją. Pagrindinis motyvas – nuo 1992 m. triūsdamas Seime, ponas G. Kirkilas galutinai ir negrįžtamai prarado visas turėtas kvalifikacijas ir nieko dirbti nebemoka be kasdienio rodymosi TV ekrane ir kalbėjimo apie dvarelio reikalus – frakcijas, koalicijas, portfelius, ministrų postų dalybas ir dvariškių nuotaikas. Nesukaupė ponas Gediminas ir santaupų iš tarsi visai neblogo ir ilgiausią laiką Seimo mokamo atlyginimo. Todėl, jei nebepatektų į Seimą 8-ai (!) kadencijai, G. Kirkilo ir jo bendražygių laukia skurdas ir pažeminimas. Ir tik renta galėtų praskaidrinti liūdesį.

Jei nieko dirbti nebemoki, tau belieka valdyti valstybę.

Atsivėrusiems apie tokias savos asmenybės transformacijas reikėtų padėkoti už atvirumą ir kuo greičiau juos išvaduoti nuo užimamų pareigų. Ir ne rentas skirti kvalifikacijas praradusiems Seimo darbininkams, o sumažinti Seimo nario atlyginimus ir privilegijas vien tam, kad į Seimą nebesiveržtų visokie vertelgos, nežiniukai ir nerandantys savo pritaikymo. Be to, būtina apriboti Seimo nario kadencijų skaičių ne daugiau 3 iš eilės. Dirbdamas ilgiau, Seimo narys praranda aplinkos suvokimą ir persikelia į paralelinį pasaulį.

Gal tada į valstybės valdymą ateitų daugiau išmanančių ir dirbti nusiteikusių žmonių. Tokiems būtų negaila ir padvigubinti atlyginimus, kad tik jie žinotų, ką daryti, ir iš tikrųjų dirbtų valstybei.