Šalies gyventojų finansinių žinių lygis vis dar yra labai žemas, o materialūs gero gyvenimo elementai sufleruoja, kad juos demonstruojantis 40–50 metų žmogus, gali būti, yra „užstrigęs“ jaunystės metuose ir tuometiniame savo supratime, ką jis būtinai privalo įsigyti bei turėti.
Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje atsiradę prabangių mašinų, už kurias mokama lizingu. Nesvarbu, kad tai lizingas, tie automobiliai vis tiek kainuoja, ir net neturėdami santaupų žmonės už jas moka iš atlyginimų. Neduok Dieve, jei jie praranda darbą. Tokiu atveju praranda ne tik tą mašiną, jie praranda viską. Galioja tokia bendra rekomendacija, kad kiekvienam verta pasirūpinti tokiomis santaupomis, kurios leistų 6 mėnesius gyventi įprastą gyvenimą net ir praradus darbą. Aš jau nekalbu apie tai, kad dauguma nesiruošia dar ilgesnio laikotarpio tikslams, tarp kurių yra pensija.
Jaunas žmogus ir automobilį nori turėti kuo prabangesnį, ir į restoraną, kavinę nueiti, tačiau problemų atsiranda tuomet, jei tokie prioritetai tampa įpročiais. Nors Lietuva vis dar sulaukia užsienio institucijų dėmesio dėl didelio skurdo lygio bei pajamų nelygybės, tačiau, Regitros duomenimis, BMW markės automobiliai sėkmingai laikosi tarp lyderių perkamų naudotų automobilių statistikoje.
Jeigu užsižaidžiama tokiu gyvenimu iki 40–50 metų, tai neretai viskas baigiasi tuo, kad žmonės neturi santaupų jokių ir sveikata jau ne ta, o pensija jau čia pat. Aktyvus gyvenimas praktiškai praėjęs, tačiau apie tokias pasekmes nebuvo pagalvota. Nekvestionuoju, BMW yra gera mašina, bet aš pats vairuoju dvigubai pigesnę „Toyota“, nes man svarbesnė finansinė laisvė. Į klausimus, kur mano „Mercedes“ ar BMW, atsakau paprastai – mano pinigai dirba. Neišlaidaudamas, taupydamas, kaupdamas ir investuodamas aš galiu daugiau keliauti, daugiau pamatyti, turiu daugiau laisvo laiko ir ateičiai bei pensijai II pakopoje turiu sukaupęs pinigų, vietoje to, kad važinėčiau BMW. Bet Lietuvoje dažnai elgiamasi atvirkščiai ir elementari investicinė logika kažkodėl neįsijungia.
Tai yra silpno finansinio švietimo rezultatai – jeigu nesuprantama, ką reiškia sąvoka „pelnas“, galiausiai viskas ir baigiasi pinigų dėjimu „į stiklainį“ arba išleidimu. Viena iš Lietuvos gyventojams priimtinų investavimo formų yra nekilnojamasis turtas, daugumai norisi turėti bent jau nuosavą būstą. Tačiau ir su tuo viskas nėra taip paprasta.
Įsigyjant nekilnojamąjį turtą svarbiausia vieta, vieta ir dar kartą vieta. Kadangi esu pats investavęs į įmones regionuose, žinau, su kokiomis problemomis susiduria žmonės, norėdami realizuoti savo nekilnojamąjį turtą. Jo paprasčiausiai niekam nereikia. Jam rinka yra nebent Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Prognozuojant ateitį – taip, nekilnojamasis turtas gali brangti, o pinigai nuvertėja – logika yra. O jeigu bus įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis ir teks tą mokestį mokėti? Arba užgrius krizė ir nekilnojamasis turtas nuvertės, ką jau matėme 2008 metais, kai dėl to praradimų patyrė ir nuo visko persidraudžiantys bankai. Niuansų yra apstu.
Esu vieno iš pirmųjų Lietuvos II pakopos pensijų fondų kūrėjų ir patariu neignoruoti pensijos klausimo, nes vargu, ar suėjus pensijos amžiui valstybės išgalimi mokėti keli šimtai eurų galės išgelbėti.
Pensijai apsimoka kaupti, nes atėjus laikui pravers bet kokia papildoma pinigų suma, kad ir keliasdešimt eurų per mėnesį, anuitetui nesukaupę žmonės galės pinigus pasiimti ar palikti vaikams ir tai yra labai didelis privalumas. Bet apskirtai, jau yra laikas pamiršti socializmą ir nebesitikėti, kad valstybė turi pasirūpinti viskuo ir sureguliuoti – tą mes turime išmokti daryti patys.
