Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar ES teisę atitinka Lietuvos teisės aktuose įtvirtinti ir teismų praktikoje išplėtoti papildomi (ES teisėje nenustatyti) vidaus sandorių ribojimo kriterijai. Kitaip tariant, ar Lietuva turėjo teisę nustatyti papildomus ribojimus sudaryti vidaus sandorius.
Vidaus sandoriai – tai sandoriai, sudaromi tarp perkančiųjų organizacijų ir jų kontroliuojamų juridinių asmenų netaikant viešųjų pirkimų taisyklių. Šie sandoriai yra vienas iš problemiškiausių pastarojo laikotarpio viešųjų pirkimų srities klausimų Lietuvoje. Įstatymų leidėjas ir teismai ne kartą keitė (vis griežtino) savo poziciją dėl vidaus sandorių teisėtumo kriterijų. Todėl ilgainiui įsivyravo visuotinis neaiškumas dėl tokių sandorio sudarymo teisėtumo ribų.
Nuo vidaus sandorių instituto įtvirtinimo Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) 2010 m. Lietuvos įstatymų leidėjas ir teismai iš esmės nekvestionavo ESTT praktikoje suformuluotų, o vėliau ir direktyvoje įtvirtintų vidaus sandorių teisėtumo kriterijų.
Pirma, kad tokie sandoriai gali būti sudaromi, kai perkančioji organizacija kitą juridinį asmenį (sandorio šalį) kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį. Antra, tas atskiras juridinis asmuo esminę savo veiklos dalį vykdo jį kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos naudai. Trečia, kontroliuojamajame juridiniame asmenyje iš esmės nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.
Tačiau Lietuvos VPĮ ir teismų praktikoje buvo formuluojami dar ir papildomi – ES teisėje nenumatyti – vidaus sandorių teisėtumo kriterijai.
Pavyzdžiui, šiuo metu galiojančioje VPĮ redakcijoje papildomai numatyta, kad vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik išimtiniais atvejais, kai perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Taip pat expressis verbis įtvirtintas draudimas vidaus sandorius sudaryti valstybės įmonėms, akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.
Nors vidaus sandorio institutas Lietuvos teisėje yra įtvirtintas jau pakankamai seniai, tokių sandorių teisėtumo klausimas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pirmą kartą buvo perduotas nagrinėti tik 2018 m. pradžioje – byloje pagal UAB „Irgita" ieškinį Kauno miesto savivaldybei ir UAB „Kauno švara".
Vos tik pradėjęs nagrinėti šią bylą, LAT atliko labai logišką ir prasmingą žingsnį – kreipėsi į ESTT, kad šis pateiktų išaiškinimą dėl vidaus sandorio instituto taikymo ir aiškinimo praktikos Lietuvoje suderinamumo su ES teise. Vidaus sandorio institutas, kaip ir iš esmės visas VPĮ įtvirtintas reguliavimas, kyla iš ES viešųjų pirkimų direktyvų ir ESTT praktikos. Tad Lietuvos, kaip ES valstybės narės, teismai ir valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad nacionalinis reguliavimas ir praktika būtų suderinami su ES teise.
ESTT adresuotame prašyme pateikti prejudicinį sprendimą LAT išdėstė 4 klausimus. Jais iš esmės siekta išsiaiškinti, ar valstybė narė gali nustatyti papildomų, ES teisėje nenumatytų, reikalavimų, taikomų perkančiajai organizacijai, kai ši sudaro vidaus sandorius.
Ką tik pateiktoje išvadoje ESTT generalinis advokatas siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai. Generalinio advokato nuomone, ES viešųjų pirkimų direktyvoje yra išvardinti tik minimalūs reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad pagal ES teisę būtų leidžiama sudaryti vidaus sandorį. Tačiau tai netrukdo valstybei narei nustatyti papildomų sąlygų, kuriomis ribojama galimybė perkančiosioms organizacijoms sudaryti vidaus sandorius. Aišku, jeigu tokios papildomos sąlygos pačios savaime neprieštarauja ES teisei.
Generalinis advokatas tokio prieštaravimo neįžvelgia, pavyzdžiui, šiuo metu VPĮ įtvirtintame reikalavime, kad vidaus sandoriai gali būti sudaromi, tik jeigu atitinkamos paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo negalima užtikrinti organizuojant viešąjį pirkimą.
Generalinio advokato pozicija yra aiški ir nedviprasmiška. Tačiau kažin, ar ją galima būtų pavadinti išsamia ir visapusiška.
Generalinių advokatų, kurie teikia patariamąsias ir neįpareigojančias nuomones, pagrindinė funkcija yra padėti ESTT atsakyti į jam pateiktus prejudicinius klausimus. Vis dėlto aptariamu atveju generalinio advokato išvadoje nebuvo pasisakyta dėl kai kurių ypač probleminių paties LAT nurodytų aspektų. Pavyzdžiui, generalinio advokato išvadoje iš esmės neanalizuoti klausimai dėl vidaus sandorių ir konkurencijos teisės tarpusavio santykio bei dėl vidaus sandorio – kaip išimtinai tik iš ES teisės kylančios sąvokos – (ne)autonomiškumo.
Taip pat neaptarta ir LAT akcentuota teisėtų lūkesčių užtikrinimo ir nuspėjamumo trūkumo problema, kurią sukuria naujų vidaus sandorių teisėtumo kriterijų „sukūrimas" teismų praktikoje.
Taigi nors generalinio advokato išvada jau paskelbta, ESTT byloje C-285/18, Irgita vis dar liko daug neatsakytų klausimų. Net ir tokių, kurie galėtų turėti esminę reikšmę ESTT sprendimui ir, atitinkamai, vidaus sandorių sudarymo praktikai ir reguliavimui Lietuvoje.
Generalinio advokato išvada nėra įpareigojanti, tad galutiniame savo sprendime ESTT gali suformuluoti ir visai (ar iš dalies) kitokius atsakymus į LAT klausimus. Kad ir kokios pozicijos laikysis ESTT, matyt, labiausiai norėtųsi, kad šio teismo išaiškinimai būtų nuoseklūs, išsamūs ir padėtų išsklaidyti visas LAT kreipimesi nurodytas – Lietuvos vidaus sandorių praktikoje kylančias – abejones.
Priešingu atveju, į atitinkamus klausimus turės atsakyti pats LAT po to, kai byla grįš iš ESTT. Arba, kaip buvo ir iki šiol, ESTT ir LAT nenagrinėti probleminiai vidaus sandorių aspektai bus sprendžiami inicijuojant vis naujus teisinius ginčus dėl atskirų vidaus sandorių, nemaža dalimi kylančių dėl besikeičiančio ir / ar neaiškaus reglamentavimo bei iš jo išlaukiančių teismų sprendimų.
ESTT dar nėra paskelbęs galutinio sprendimo priėmimo datos. Tačiau atsižvelgiant į vidutinę ESTT bylų nagrinėjimo trukmę, labiausiai tikėtina, kad sprendimas bus paskelbtas dar 2019 m. rudenį.
