Štai opozicijos kairės atstovas Vytenis Andriukaitis seka pasakas apie nemokamą Lietuvos mediciną. Opozicijos dešinieji siūlo didinti mokesčius ir perskirstyti biudžetą dėl geresnių viešųjų paslaugų. O jų lyderis net žada atėjus valandai x atšaukti mokestinę valstiečių reformą, mat dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo ar vaiko pinigų neva gali stipriai nukentėti viešasis sektorius. Linksmiausias šio demagoginio pasadoblio faktas yra tas, kad ilgamečiai „bebrai" kritikuoja tai, ką patys per 30 metų ir sukūrė.

Todėl šį kartą – informacija tiems, kurie įstrigo „bebrų" sukurtose iliuzijose, kad Lietuvoje medicina yra nemokama. Ir tiems, kurie tiki opozicijos legendomis, kad mokesčių didinimu tarsi Šventosios Dvasios prisilietimu galima išgydyti visus skaudančius rinkėjų šonus ir sąnarius.

Nuobodžioji statistika – be demagogijos

Į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdas pagaliau pirštą bedė ir Valstybės kontrolė: ligoninėse lovų skaičius tebėra didžiausias Europos Sąjungoje (ES), hospitalizacijos mastas – per didelis, o šeimos gydytojai ketvirtadalį savo darbo laiko skiria ne tam, kam reikėtų pagal kompetencijas. Be to, gydytojų Lietuvoje gerokai daugiau nei ES vidurkis, tačiau žmonėms vis tiek sunku pas juos patekti. Trūksta ir tam tikrų sričių specialistų.

Apie šias Lietuvos problemas anksčiau kalbėjo ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai. Jų duomenimis, Lietuva garsėja ne tik lovų ir ligoninių plotų skaičiumi, bet ir ypač prastais gyventojų sveikatos rodikliais.

ES šalių kontekste lietuviai gyvena trumpiausiai; pas mus mirtingumas nuo ligų, kurias buvo galima išgydyti, yra vienas didžiausių (vyrai – 2, moterys – 5 vietos), vyrų sergamumas širdies ir plaučių ligomis – didžiausias; o žmonių, patenkintų savo sveikata skaičius, mažiausias (tik 43 proc.); savižudybių – daugiausia; tuberkuliozės atvejų skaičius prilygsta atsilikusioms Afrikos šalims ir t. t. Be to, pagal 2017 m. „Bloomberg" indeksą Lietuva net nepatenka į 56 sveikiausių pasaulio šalių sąrašą (2012 m. jame buvo tik 81).

Kai kurios šalys, sveikatos apsaugai išleidžiančios tiek pat ar net mažiau nei Lietuva, yra kur kas sveikesnės. Pavyzdžiui, Estija skiria tokią pat BVP dalį, kaip ir mes – 6,51 proc., absoliutus lėšų dydis, tenkantis vieno gyventojo gydymui, taip pat maždaug vienodas (atitinkamai 2125 ir 2005 JAV dolerių). Tačiau kaimynė „Bloomberg" sveikiausių pasaulio šalių sąraše puikuojasi 38 vietoje, o pagal ES ir EBPO ekspertų analizes jos gyventojų sveikatos rodikliai taip pat žymiai geresni.

Nors Estija, skaičiuojant vienam gyventojui, turi po trečdalį mažiau ligoninių lovų ir gydytojų, suvartoja kur kas mažiau vaistų nei Lietuva (atitinkamai 19 proc. ir 27 proc. nuo visų gydymo išlaidų). Ten yra mažiau ir medicininės įrangos (kompiuterinių tomografų, mamografų, magnetinių rezonansų ir pan.). Todėl akivaizdu, kad Estija, turėdama mažesnius išteklius, pasiekė kur kas geresnių rezultatų nei Lietuva. Panaši situacija ir kaimyninėje Lenkijoje: gydymo išlaidos vienam gyventojui net mažesnės nei pas mus (1955 JAV dolerių), tačiau ji patenka į „Bloomberg" sąrašą (39 vieta).

O statistikos vinis galėtų būti tai, kad Pasaulio šalių konkurencingumo reitinguose Lietuva pagal gyventojų sveikatos poindeksį yra tik 76-a tarp 140 šalių. Ir šis rodiklis bene labiausiai mažina mūsų konkurencingumą, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis.

Tiek valstybės kontrolės išvados, tiek ES ir EBPO ekspertų tyrimai bei kaimyninių šalių pavyzdžiai atskleidžia nuogą tiesą: senosios politinės nomenklatūros pagimdyta ir išpuoselėta Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra ypač neefektyvi. Tačiau senieji politikos „bebrai", šiuo metu sėdintys Seimo opozicijoje, to net nenori pripažinti. Negana to, išnaudoja sistemines sveikatos apsaugos bėdas savo rinkiminei reklamai.

Singapūro pavyzdys – kaip priešnuodis „bebrų" demagogijai

Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, įrodančių, kad efektyviai sveikatos apsaugos sistemai sukurti reikia ne didesnių mokesčių ar biudžeto perskirstymo, o tiesiog daugiau proto.

Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – Singapūro sveikatos apsaugos sistema, pagal „Bloomberg" indeksus pati efektyviausia pasaulyje. Gyventojų sveikatos rodikliai čia yra vieni geriausių (4 vieta iš 139), tačiau šalis išleidžia mažiausią BVP dalį sveikatos apsaugai (tik 4 proc.). Palyginkime: JAV atitinkamai 35 vieta ir apie 17 proc. BVP, čia vieno gyventojo gydymas kainuoja 4 kartus brangiau nei Singapūre. Kaip minėta, Lietuva sveikatos apsaugai skiria 6,51 proc. BVP.

Skaičiuojant absoliučiais dydžiais Singapūre gydymo išlaidos vienam gyventojui yra tik du kartus didesnės nei Lietuvoje (4047 JAV dolerių), bet pas mus vidutinis vieno gydytojo atlyginimas yra apie 1877 EUR, o ten – 8500 EUR. Įvertinus šį faktą, akivaizdu, kad likusi Singapūro sveikatos apsaugos sistemos dalis finansuojama dar mažiau nei pas mus.

Ekspertai išskiria kelis šios šalies sėkmės veiksnius: teisinga mokestinė sistema, valstybinis reguliavimas, vieši kokybiniai rodikliai, pažangiausios technologijos ir asmeninė žmonių atsakomybė už savo sveikatą.
Estija, turėdama mažesnius išteklius, pasiekė kur kas geresnių rezultatų nei Lietuva. Panaši situacija ir kaimyninėje Lenkijoje: gydymo išlaidos vienam gyventojui net mažesnės nei pas mus.
J. Blažytė

Mokestinė sistema

Singapūro gyventojai valstybei moka tik vieną – pajamų – mokestį. Jis yra progresinis (0–22 proc.) ir ideologiškai atitinka Lietuvos „bebrų socialistų" lozungą, kad „visame pasaulyje yra progresiniai mokesčiai". Tik ten 22 proc. moka patys turtingiausieji, o pas mus 20 proc. – ir patys skurdžiausieji.

Visus socialinius mokesčius singapūriečiai moka tik „sau". 37 proc. iš jų atsiduria asmeninėje kiekvieno žmogaus CPF (Central Provident Fund) sąskaitoje, suskirstytoje į tris dalis. Viena naudojama investicijoms, būstui įsigyti ar remontuoti, studijoms apmokėti. Antra dalis – pensijai kaupti, o iš trečios, vadinamos „Medisave" sąskaita, apmokamos medicinos paslaugos. Ji besąlygiškai yra kiekvieno gyventojo nuosavybė, valstybė neturi jokios teisės kištis. Jei žmogus per gyvenimą CPF sąskaitos neišnaudoja, ją paveldi artimieji. Joje kaupiamos lėšos investuojamos į vyriausybės obligacijas (Singapore Government Securities), kurios garantuoja tam tikrą investicinį pelningumą.

Lietuvoje visi socialiniai gyventojų mokesčiai nuo jų sumokėjimo minutės akimirksniu tampa „bebrų" nuosavybe. Su jais tvarkosi, kaip kuriam šauna į galvą, ir investuoja ne į Vyriausybės obligacijas, bet neretai į savo rinkimines kompanijas, pavyzdžiui, provincijoje išlaikydami nereikalingų lovų skaičių „vardan žmonių gerovės". Negana to, susikišę į savo žandus visus įmanomus žmonių sumokėtus sveikatos mokesčius, seka legendas apie nemokamą gydymą, už kurį visi jiems neva turime būti dėkingi iki grabo lentos.

Singapūre gydymas vadinamas mokamu tik todėl, kad už kiekvienas jį susimoka iš savo „Medisave" sąskaitoje sukauptų lėšų, kurios yra mokesčių mokėtojų, o ne mokesčių surinkėjų „bebrų" nuosavybė.

Teisingumo principas

Singapūro gyventojai turi daugybę pasirinkimo galimybių. Jie gali gydytis prabangiose A klasės ligoninėse (valstybinėse ar privačiose), visas išlaidas apmokėdami iš „Medisave" pinigų. Bet gali ir C klasės ligoninėse su bendromis palatomis, tuomet 80 proc. subsidijuos valstybė ir tik 20 proc. teks krapštyti iš „Medisave" sąskaitos. Iš jos taip pat galima mokėti už gydymą kinų bei natūralios medicinos centruose.

Tokia mokestinė sistema specialiai sukurta, kad kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo sveikatą. Nes kuo mažiau serga ir rečiau lankosi pas gydytojus, tuo daugiau lieka nepanaudotų „Medisave" lėšų, kurias vėliau gali pasiimti kaip pensiją arba palikti vaikams. Todėl šioje šalyje gyventojai tiesiog pamišę dėl sveiko gyvenimo būdo.

Pavyzdžiui, alkoholio suvartojama 5 kartus mažiau nei Lietuvoje, nors ypatingų ribojimų ar draudimų čia nėra. Lietuvos „bebrai" tai nurašo kultūriniams skirtumams. Jie niekada nesuprato, kas yra asmeninė ir finansinė žmogaus atsakomybė už savo sveikatą. Nes sveikatos apsaugos sistemoje žodis „atsakomybė', perfrazuojant vieną Lietuvos Banko valdininką, yra ne šio pasaulio dimensija. Čia niekas už nieką neatsako – nei „bebrai", švaistantys PSD pinigus į kairę ir dešinę, nei piliečiai, nesirūpinantys savo sveikata ir kasdien laistantys savo kepenis alkoholiu, bet mielai besigydantys sveikuolių ar didesnes pajamas gaunančių darbuotojų sumokamų mokesčių sąskaita.

Pavyzdžiui, Lietuvoje, žmogus, per mėnesį uždirbantis 10 000 EUR, per 30 darbo metų sumoka daugiau nei 400 tūkst. EUR PSD mokesčio. Ir už tai dažniausiai nieko iš valstybės negauna, nes, nelaukdamas pusmetinėse eilėse pas gydytojus, gydosi privačiai ir už viską moka papildomai. Ir sumokėtus mokesčius mato kaip savo ausis. Tačiau už juos koks „bebras" mielai padovanoja žmonėms kokią ambulatoriją, nuperka neveikiančią e. sveikatos sistemą ar pan. arba asocialūs asmenys gydosi kepenų cirozes, o benamiai „greitukėmis" važinėja vietoj taksi.

Šis faktas nusipelno atskiros „bebrų" sukurto teisingumo istorijos aprašo. Jie į PSD fondą iš valstybės biudžeto už kiekvieną valstybės draudžiamą asmenį, taip pat bedarbį ir asocialų pilietį, sumoka vidutiniškai tik po 309 EUR; dirbantis žmogus – net 3 kartus daugiau, t. y. 915 EUR. Ligonių kasos deklaruoja, kad PSD mokestis renkamas solidarumo principu, kuris niekuo nesiskiria nuo komunizmo lozungo „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius". Panašiai veikia ir pensijų sistema.

Akivaizdu, kad Lietuvoje gana įžūlokai nusavinami socialiniai mokesčiai, vyrauja nematomi progresiniai mokesčiai ir didžiulis šešėlinis perskirstymas, kurio tyčia ar netyčia nemato ne tik „bebrų" sočiai maitinami ekonomistai, bet ir Seimo opozicijos buhalterės, nuolat verkiančios dėl per mažo biudžeto perskirstymo. „Bebrai", kaip niekur kitur pasaulyje, ypač gudriai nuo savo pečių dirbantiesiems permetė sveikatos apsaugos sistemos išlaikymą. Ir negana to, dar pliurpia apie neva nemokamą gydymą.

Singapūre, kaip ir daugelyje pažangių pasaulio valstybių, mažas pajamas gaunančių žmonių gydymu nuo... iki pasirūpina valstybė, nekaišiodama pirštų į kitų dirbančiųjų asmenines socialinių mokesčių kišenes („Medifund" sąskaita, o JAV – „Medicade" programa ir pan.), be to, čia lėtinėmis ligomis sergantys gyventojai turi dar papildomą „Medishield", pensininkai – „Eldershield" draudimą.

Tiesa, opoziciniai socialdemokratai nepraėjus nė 20 metų apsižiūrėjo ir pasiūlė, kad valstybė į PSD kasą už kiekvieną išlaikytinį turėtų įnešti daugiau lėšų (nuo vidutinio darbo užmokesčio). Tik, va, pamiršo paminėti, iš kur jas paims ir kam kokius mokesčius didins. Ir dar nepasakė, kas konkrečiai už juos bus pagerinta sveikatos apsaugos sistemoje: ar pastatytas, pavyzdžiui, „Forbes" reitingus atitinkantis širdies chirurgijos centras, ar prikepta niekam nereikalingų kaimo ligoninių lovų.

Singapūre pati valstybė uždirba iš užsienio investicijų ir valstybinių įmonių, kad galėtų padengti savo išlaikytinių gydymo išlaidas ar suteikti jiems socialines garantijas. Užsienio investicijų ši maža valstybė per 50 metų sukaupė net trilijoną – 1000 milijardų, Lietuva per 30 metų – tik 15 milijardų. Singapūre valstybinių įmonių valdymas yra aukščiausio vadybinio pilotažo pavyzdys, leidžiantis valstybei uždirbti papildomų pajamų. Šioje nei naftos, nei geriamojo vandens neturinčioje šalyje pati pelningiausia valiuta yra teisingas valstybės valdymas, kurio dėka net patys vargingiausieji gali gauti geras sveikatos apsaugos bei švietimo paslaugas.

Lietuvoje gi pagrindinis „bebrų" darbas buvo ne pritraukti investicijų ar profesionaliai valdyti valstybines įmones, bet su svieto lyginimo lozungais per įvairiausius mokesčius atimti iš dirbančiųjų pinigus. O paskui juos be galo be krašto skirstyti ir perskirstyti, nepamirštant savo dosnumo įamžinti įvairiuose rinkiminiuose bukletėliuose.
Lietuvoje gana įžūlokai nusavinami socialiniai mokesčiai, vyrauja nematomi progresiniai mokesčiai ir didžiulis šešėlinis perskirstymas, kurio tyčia ar netyčia nemato ne tik „bebrų" sočiai maitinami ekonomistai, bet ir Seimo opozicijos buhalterės, nuolat verkiančios dėl per mažo biudžeto perskirstymo.
J. Blažytė

Aukšta paslaugų kokybė

Singapūre, turinčiame apie 5 mln. gyventojų, yra 30 ligoninių (po 15 valstybinių ir privačių). Net 22 turi Joint Commission International (JCI) akreditaciją, kuri garantuoja ypač aukštą paslaugų kokybę. Kelios ligoninės įvertintos „Forbes" reitingu, nusakančiu pasaulinę kokybę. Mūsų pacientai net nežino, kas tie reitingai yra, nes „bebrai" jiems siūlo ne kokybę ir reitingus, bet kaimo ligoninių plotus ir pustuštes lovas, kurių yra beveik daugiausia pasaulyje ir į kurias, kaip netyčia prasitarė vienas opozicijos „bebras", guldomi sveiki ligoniai tik pinigams įsisavinti.

Singapūro sveikatos apsaugos sistemos kredo – pirmiesiems įdiegti ir panaudoti pažangiausius medicinos atradimus bei laimėjimus. Į šią šalį gydytis žmonės važiuoja iš viso pasaulio, todėl medicininis turizmas valstybės biudžetui atneša nemažai pajamų.

Singapūro sveikatos apsaugos sistema ypač pasižymi skaidrumu. Čia viešai skelbiami duomenys apie kiekvienos gydymo įstaigos pasiekimus bei klaidas ir ne privačios, bet valstybinės ligoninės diktuoja kokybės standartus. Lietuvoje gi atvirkščiai – „bebrai", verčiau savo darže gerinę sveikatos paslaugų kokybę, ne kartą skelbė kryžiaus žygius prieš privačią mediciną.

Lietuvoje jie skaidrumui užtikrinti nesugalvojo nieko kito, kaip sukurti grandiozinę struktūrą (valstybinę ir teritorines ligonių kasas), išlaikomą iš tų pačių PSD fondo lėšų, kurios pagrindinis uždavinys –„tinkamai atstovauti apdraustųjų interesams". Joje dirba apie 460 darbuotojų, PSD mokesčio mokėtojams jų išlaikymas kainuoja kasmet apie 10 milijonų EUR. Ir ką jie veikia? Ogi, pavyzdžiui, 2017 metais jie suteikė 173 tūkstančius konsultacijų, aiškindami teisės aktus. Mat „bebrai" sveikatos sistemoje (ir ne tik joje) išleidžia tokius įstatymus, kad jų aiškinimas apdraustiesiems kasmet kainuoja kelis milijonus eurų.

Žodžiu, „sveikatos mokesčius" mokame ne tik už savo gydymą, bet ir už „bebrų" „įstatyminį neraštingumą". Tie darbuotojai 2017 m. dar peržiūrėjo per milijoną statistinių kortelių – na, čia bent jau juokais galima pasidžiaugti, kad dirbo net 12 kartų našiau nei 2014 m. (tiek pat etatų ir peržiūrėta tik 84 tūkst.). Ir dar atliko 806 įmonių kontrolės procedūras, kurių metu nustatė PSD fondui 524 tūkst. eurų žalą ir už tai paskyrė net (!!!) 4933 eurus baudų. Singapūro sveikatos apsaugos ministras, pamatęs tokį „atstovavimą" apdraustųjų interesams, turbūt pats gautų infarktą...

Valstybinis reguliavimas

Singapūro Vyriausybė, atvirkščiai nei Lietuvoje, nereguliuoja, kur žmogus turi panaudoti savo sveikatai skirtus mokesčius. Tačiau, kitaip nei pas mus, reguliuoja visus įmanomus farmacinius reikalus. Šioje šalyje prie Vyriausybės veikianti tarnyba reguliuoja vaistų kainas ir asortimentą, taip pat įrangos pirkimą, vaistų reklamą ir pan. Iš „Medisave" sąskaitos gyventojai gali užmokėti tik už ministerijos patvirtintus pigiausius ir efektyviausius vaistus. Specializuotų vaistinių čia – mažai. Receptinius parduoda patys gydytojai, o nereceptiniais galima prekiauti visose parduotuvėse.

Singapūro sveikatos apsaugos ministras teigia, kad „labai svarbu apsaugoti sveikatos apsaugą nuo farmacijos lobistų". Ir kad vaistų kainoje dažnai slypi ne kokybė, bet farmacininkų pelnas, marketingo bei lobizmo kaštai. Ant šio farmacininkų grėblio yra stipriai užlipusi JAV, kurios draudimo kompanijos jau nebežino, ko griebtis, kad suvaldytų šviesos myliomis augančias vaistų kainas ir jų vartojimą. Tačiau Lietuvoje bet kokie sveikatos ministro bandymai nors šiek tiek eliminuoti farmacininkų interesus įstringa „bebrų" pastatytuose spąstuose.

Todėl kol kas mes galime pasidžiaugti ne gerais gyventojų sveikatos rodikliais, efektyvia sveikatos apsaugos sistema, bet dideliais farmacinių kompanijų darbuotojų atlyginimais. Didžiausias algas mokančių įmonių dvidešimtuke – net 10 farmacinių kompanijų atstovybių. Pagal atlyginimų dydį mūsų šalies gydytojams kur kas naudingiau prekiauti vaistais nei gydyti ligonius.

Būtent valstybinio reguliavimo dėka Singapūras pasiekė, kad gydymo išlaidos čia yra vienos mažiausių pasaulyje, o gydymo kokybė – pati geriausia. Beje, valstybinių gydymo įstaigų valstybė nefinansuoja, jos užsidirba pačios iš pacientams teikiamų paslaugų ir medicininio turizmo – žmonės iš viso pasaulio čia plūsta gydytis kaip į pažangiausios ir pigiausios medicinos šalį. Šių įstaigų gautas pelnas investuojamas į plėtrą, atsinaujinimą arba paskirstomas gydytojams kaip premijos.

Singapūro pavyzdys galėtų būti tikra ašaka visų Lietuvos svieto lygintojų ir perskirstytojų gerklėse, transliuojančiose, kad mūsų sveikatos apsaugos problemos kyla dėl per mažų mokesčių. Tai atskleidžia nuogą tiesą, kad nomenklatūros „bebrų" sukurtoje sveikatos apsaugos sistemoje trūksta ne didesnių mokesčių, ne didesnio perskirstymo, bet daugiau proto ir atsakomybės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (89)