Šalia gyvenantys žmonės ima spėlioti ir piktintis, kad jis savo atliekas greičiausiai nuleidžia į kanalizaciją. Nors kaimynas, pasirodo, jau seniai naudoja daugkartines talpas, pirkdamas maistą ar higienos priemones, o maisto atliekas kompostuoja. Jei tas žmogus parodytų kaimynams savo šiukšles, juos nuramintų. Panašiai, deja, šalies Vyriausybė vertina elektronikos gamintojus ir platintojus: nori matyti ir tas elektronikos atliekas, kurių Lietuvoje nėra.
Lietuva įsipareigojo daugiau nei privalo
Tiesa ta, kad elektronikos į mūsų šalies rinką patenka vis daugiau – pasiduodame tendencijai, ji pastebima visame pasaulyje. Per pastaruosius 25 metus elektronikos įrangos vartojimo mastai mūsų šalyje išaugo daugiau nei triskart. Augantį vartojimą natūraliai lydį ir susirūpinimas elektronikos atliekomis. Lietuva šio susirūpinimo srityje netgi pranoko kitas šalis – šalies Vyriausybė įpareigojo gamintojus ir platintojus sutvarkyti dar daugiau atliekų nei numatyta Europos Sąjungos rekomendacijose, buvo numatyti ir augantys sutvarkomų atliekų kiekio mastai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas kaip ir gerai. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad Vyriausybė su jos atsakingomis institucijomis šiek tiek primena tuos kaimynus, kuriems jų nešiukšlinantis kaimynas atrodo kaip didžiausiais nusikaltėlis. Tas nedorėlis – Elektronikos platintojų asociacija (EPA), vienijanti 80 proc. Lietuvos gamintojų ir platintojų ir perėmusi jų funkciją surinkti ir tvarkyti elektronikos atliekas. Jau keletą metų iš eilės asociacijai nepavyksta kontroliuojančioms institucijoms parodyti tiek surinktų atliekų, kiek jos tikisi pamatyti. O kad tokių atliekų rinkoje nėra, tenka įrodinėti teismuose, ginant savo reputaciją ir licenciją, įgalinančią tvarkyti atliekas.
Kad galėtų savo poziciją pagrįsti skaičiais, o ne vien subjektyvia nuomone, EPA inicijavo ne vieną rinkos tyrimą. Vienas naujausių ir solidžiausių – EPA inicijuota ir Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto komandos 2018 metais atlikta studija „Elektros ir elektroninės įrangos srautai Lietuvoje“. Joje pavyko atskleisti gana įdomius mūsų šalies nacionalinius ypatumus atliekų medžioklės lauke: tai labai realiai padėtų asociacijai prieš prieš šiukšlių, arba atliekų kiekių reikalaujančias institucijas, jeigu prireiktų.
Pasiekėme 2003 metų Didžiosios Britanijos lygį
Studija atskleidė, kad Lietuvos elektronikos atliekų mastai net kelis kartus atsilieka nuo kitų Europos šalių rodiklių. Kaip pavyzdys šioje studijoje buvo Didžioji Britanija. Paaiškėjo, kad tiek 2003 metais, tiek ir 2015-aisiais pagal elektros ir elektronikos atliekų kiekį atsiliekame 2–2,5 karto, o per šį laikotarpį britų taip ir nepasivijome.
Kaip atskaitos taškas šiuo atveju buvo pačios Didžiosios Britanijos inicijuota apskaitos formulė ir pagal ją dar 2003 metais sukurtas vadinamasis elektros ir elektronikos atliekų žmogus (anglų k. WEEE man, arba Waste Electrical and Electronic Equipment man), kuris tada svėrė 3 tonas ir buvo 7 metrų aukščio – dydžiai atitiko vieno vidutinio šalies gyventojo per gyvenimą sukaupiamą ir atsikratomą elektronikos atliekų kiekį. Pagal tą pačią formulę Lietuvos WEEE žmogus 2003 metais svėrė 1,2 tonos ir buvo 2,8 metro aukščio. 2015 m. toks „žmogus“ Lietuvoje jau svėrė 3 tonas, o Didžiojoje Britanijoje – 8 tonas.
Studijoje taip pat įvardinta, kad pagal įvertintą nenaudojamos elektronikos atliekų kiekį 2015 m. bent pusė įvertintų susidarančių atliekų nepatenka į atliekų srautą. Todėl daryta prielaida, kad prie nežinomo srauto gali būti priskiriama naudota įranga, kuri tenka antriniam naudojimui, arba daryti prielaidą, kad Lietuvos gyventojų vartojimo įpročiai skiriasi nuo vidutinių Europos Sąjungos vartotojų – įranga naudojama ilgesnį laikotarpį, nei įvertinta aprašomoje analizėje.
Šią prielaidą papildė ir anksčiau atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad net 18 proc., arba 20 vienetų, savo namuose turimos elektronikos įrangos Lietuvos vartotojai nenaudoja arba naudoja rečiau kaip kartą per metus. Ypač tai būdinga vyresniosios kartos žmonėms, kurie dar prisimena, koks stebuklas jų namuose kadaise buvo paprasčiausiais šaldytuvas, televizorius ar automatinė skalbyklė.
Elektronikos įrangos turime mažiau už ES vidurkį
KTU Aplinkos inžinerijos instituto komandai taip pat pavyko apskaičiuoti ir vidutiniame Lietuvos namų ūkyje turimų elektronikos įrangos skaičių – 126. Iš šio skaičiaus kasmet įsigyjama ir šalinama 14 vienetų įvairios įrangos, įskaitant lempas. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidutiniame namų ūkyje naudojama per 200 elektronikos įrangos vienetų, taiga nuo ES vidurkio taip pat gerokai atsiliekame. O įvertinus mūsų polinkį kaupti, branginti ir laikyti atsargai jau nebenaudojamą, neretai ir sugedusią įrangą, akivaizdu, kad ES nustatytos elektronikos atliekų surinkimo normos mums gali tapti rimtu iššūkiu.
Pasauliniu mastu elektronikos atliekų kiekis, palyginti su kitais atliekų srautais, auga sparčiausiai – net 3–5 proc. kasmet. Gamtiniai ištekliai senka, o naujų produktų gamybai reikia vis daugiau ir įvairesnių medžiagų – įskaitant retuosius metalus, kurių yra labai riboti kiekiai. Todėl gamintojai ir platintojai labai natūraliai prisiima atsakomybę surinkti elektronikos atliekas, kurios galėtų būti vertinamos kaip žaliavos.
Su visa atsakomybe prisidedame prie aplinkosaugos idėjų bei kviečiame tai daryti aplinkosaugos veiksmus kontroliuojančias valdžios institucijas: švieskime visuomenę, kad kaupti elektronikos įrangą nėra saugu aplinkai ir žmogui, skatinkime atsakingą vartojimą ar skleiskime „Zero waste“ idėjas, tvarkykimės, mažinkime elektronikos atliekų srautus, tačiau neverskime vieni kitų rodyti atliekas, kurių nėra arba nežinome, kur jos padėtos.
