Europos Komisijos inicijuotas teisės aktų pakeitimas, sutrumpintai vadinamas Mobilumo paketu, turėjo pagerinti aplinkosauginius standartus, didinti sektoriaus efektyvumą ir įtvirtinti Europos lyderystę transporto sektoriuje. Nesileisiu į diskusijas dėl socialinio šių teisės aktų poveikio, kiek jie bus naudingi transporto sektoriaus darbuotojams, tačiau noriu atkreipti dėmesį į teisinius prieštaravimus, kuriuos sukurtų didžiausio Lietuvos vežėjų nepritarimo sulaukiantis pasiūlymas Mobilumo pakete, neturintis nieko bendra su socialinėmis garantijomis.
Lietuvos vežėjams ypač skaudžiai gali atsiliepti reikalavimas kas kelias savaites grąžinti pervežimą vykdžiusią transporto priemonę į vežėjo buveinės šalį. Toks reikalavimas apribotų vežėjų galimybes efektyviai išnaudoti transporto priemones už kilmės šalies ribų, didintų veiklos kaštus bei aplinkos taršą. Neabejotinai jį nulėmė faktas, kad naujųjų ES šalių transporto įmonės geba teikti paslaugas konkurencingomis kainomis, tad dalis valstybių narių nori apsisaugoti iš rinkos išstumiant konkurentus.
Tačiau ES teisės požiūriu tokios pataisos gali prieštarauti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) principinėms nuostatoms. Pavyzdžiui, 56 straipsnyje numatyta, kad Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.
Pagal pataisose teikiamus siūlymus, faktinę ir nuolatinę buveinę turinčia pervežimo įmone valstybėje narėje galės būti laikoma tik tokia įmonė, kurios valdomos transporto priemonės bent kartą per keturias savaites išsikrauna ar pasikrauna steigimosi šalyje. Faktiškai tai reiškia įpareigojimą transporto priemonėms grįžti į buveinės šalį. Toks pasiūlymas nėra susijęs su jokiomis socialinėmis garantijomis, nes grįžti privalo ne konkretus vairuotojas, o sunkvežimis, bet tokiu būdu būtų apribota galimybė teikti paslaugas kitų valstybių narių subjektams.
Siūlomas papildomas ribojimas galimai prieštarauja ir ES Sutarties 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui, nes nepagrįstai varžo SESV 56 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas be ribojimų dėl priklausymo tam tikrai valstybei narei.
Vežėjų įmonėms, įsisteigusioms „periferinėse“ ES valstybėse narėse, būtų apsunkinamos bei galimai geografiškai apribojamos vežimo operacijų galimybės, palyginti su vežimo įmonėmis, kurios įsisteigusios Centrinėje ar Vakarų Europoje esančiose valstybėse, iš kurių kitas ES valstybes nares ar trečiąsias šalis galima pasiekti per trumpesnį laikotarpį. Tokiu būdu būtų neproporcingai ribojama įmonių, įsisteigusių „periferinėse“ valstybėse narėse, laisvė teikti transporto paslaugas į kitas valstybes nares.
Galiausiai siūlomas papildomas ribojimas galimai prieštarauja SESV 18 straipsnyje numatytam draudimui nustatyti nuostatas, diskriminuojančias dėl pilietybės (juridinio asmens įsisteigimas valstybėje prilyginamas fizinio asmens pilietybei). Siūlymo pagrindu susidarytų netiesioginės „periferinėse“ valstybėse narėse įsisteigusių vežėjų diskriminacijos situacija, nes, taikant 4 savaičių vežimo operacijų apribojimą, jiems neabejotinai būtų apsunkintos galimybės vežimo operacijas atlikti į toliau esančias valstybes nares, palyginti su vežėjais, įsisteigusiais valstybėse narėse, esančiose Centrinėje ar Vakarų Europoje.
Žiūrint ne tik Lietuvos ekonomikos kontekste, tokios nuostatos, ribojančios paslaugų teikimą ES teritorijoje, yra didelis žingsnis atgal ir ateityje gali paskatinti šalių narių lobistines pastangas platesnius ribojimus įvesti ir kituose ekonomikos sektoriuose. Belieka tikėtis, kad prasidėjusios diskusijos viešojoje erdvėje sustiprins Lietuvos pozicijas ir padidins Lietuvos deleguotų Europos Parlamento narių vieningumą šiais Lietuvai ir visai ES reikšmingais klausimais.
