Žinoma, ekonominio augimo metu didelių grėsmių dar nematyti, įmonės sveikata nesiskundžia ir besitvarkydamos su užsakymų gausa apie rizikas galvoti nori mažiausiai. Vis dėlto, ekonominė aplinka gali greitai pasikeisti, o nuostolių galima patirti net ir ūkiui augant. Tad siekiant užsitikrinti ilgalaikę sėkmę – privalu tikėtis geriausio, bet būti pasiruošus ir blogiausiam scenarijui.
Smulkiųjų iššūkiai – vėluojantys atsiskaitymai
Sklandus apyvartinio kapitalo srautų valdymas vienodai svarbus tiek stambiosioms kompanijoms, tiek ir smulkiajam verslui. Tačiau nedidelėms įmonėms, ypač – neseniai pradėjusioms veiklą ir tebesiekiančioms stabilumo, nenumatytų situacijų gali kilti daugiau ir dažniau.
Pavyzdžiui, pirmąjį verslą neseniai užkūręs akcininkas, siekiantis suvaldyti finansinius srautus, veikiausiai dar tik kaupia patirtį ir mokosi iš kasdienių situacijų. Tuo metu stambiosios kompanijos, jau spėjusios įsitvirtinti rinkoje, gali sau leisti samdyti atitinkamą išsilavinimą turinčius ir patirtį šioje srityje sukaupusius specialistus. Be to, smulkiajam verslui iššūkių kyla ir tuomet, kai siekiant gauti finansavimą prireikia įkeisti ar užstatyti turtą. Tokia praktika ypač dažnai taikoma, kuomet svarstomi bankinio finansavimo variantai. Tačiau sparčiai augančios smulkiosios įmonės užstatui tinkamo turto, tokio kaip nekilnojamasis turtas ar įrengimai, gali ir neturėti.
Žinoma, ekonomikai augant, kuomet procesai vyksta pakankamai sklandžiai – didėja pardavimo apimtys, įmonė plečiasi, klientai nevėluoja atsiskaityti – iššūkių kyla mažiau. Opiausios problemos kyla nuosmukio metu, kai pardavimai ima trauktis, o pelnas mažėti – tuomet aptarnauti ilgalaikius įsipareigojimus tampa sunkiau. Taip pat – tuo atveju, kai atsiskaitymams už paslaugas ar prekes taikomas atidėtas mokėjimas, o klientai ima vėluoti. Taip susidaro grandinėlės efektas – vėluoja man, vėluoju ir aš, – galintis turėti neigiamų pasekmių tiek kiekvienai įmonei atskirai, tiek ir visai ekonomikai.
Svarbiausi žingsniai, kurių reikia laikytis
Siekiant išvengti tokių nesklandumų, tiek didelių, patyrusių kompanijų vadovams, tiek ir nedidelių, veiklą tik pradedančių verslo įmonių, savininkams visuomet rekomenduojame naudoti gana nesudėtingą algoritmą. Jis apima tris žingsnius, padedančius sau ir kolegoms atsakyti į svarbiausius klausimus valdant apyvartinį kapitalą: planavimą, finansavimo užsitikrinimą ir rizikų įvertinimą.
Pirmiausia, kalbant apie apyvartinio kapitalo planavimą, svarbu atsižvelgti į numatomas gamybos apimtis ir pardavimus. Numatyti, kiek lėšų reikės skirti žaliavoms įsigyti, kiek lėšų bus įšaldoma gamyboje, koks bus reikalingas atsargų lygis sandėlyje, kokie atidėjimai bus suteikiami prekes ar paslaugas įsigyjantiems pirkėjams. Būtent šioje grandinėje ir atsiranda apyvartinis kapitalas bei išryškėja jo svarba.
Kitas žingsnis – įvertinti, kokiu būdu apyvartinį kapitalą finansuoti geriausia. Tam galimi patys įvairiausi variantai: nuo banko paskolos iki atidėjimų, kuriuos gali suteikti netgi prekių ar paslaugų tiekėjai. Dar vienas variantas – faktoringo paslauga, kuomet užtenka tiesiog pateikti sąskaitas su atidėtais mokėjimais ir gauti net iki 90 proc. jose įšaldytų lėšų be papildomo įmonės turto įkeitimo. Visgi, apsvarstyti galimybes ir pasirinkti tinkamiausią svarbu iš anksto, nes sparčiai augant ir rūpinantis naujais užsakymais gali tiesiog nelikti laiko pagalvoti apie verslo sveikatai svarbius dalykus.
Trečia, bet ne mažiau svarbi dalis, rizikų, slypinčių įmonės veiklos modelyje, įvertinimas ir jų suvaldymas. Pavyzdžiui, gamybos įmonė nupirkusi žaliavas, pagaminusi prekes gali ir nesulaukti atsiskaitymų už jau parduotą produkciją. Norint geriau suprasti tokios situacijos rimtumą, rekomenduojama įvertinti tokį pavyzdį: pagamintą produkciją pirkėjui įmonė parduoda su 5 proc. pelno marža, jam suteikiamas 60 dienų atidėjimas ir per mėnesį jam parduodama produkcijos už 25 tūkst. eurų. Jei toks pirkėjas vieną dieną neapmokėtų 50 tūkst. eurų pagal jam pateiktas prekes, tai reikštų, kad toks įvykis „nurašo“ net 40 mėnesių prekybos rezultatą su tokiu pirkėju.
Žinoma, kiekvienas atvejis individualus – kiekviena įmonė savo veikloje susiduria su skirtingomis rizikomis, todėl turėtų rinktis tai, kas būtent jiems tinka labiausiai.
Tikėtis geriausio, bet būti pasiruošus blogiausiam
Kol ekonomika auga neigiamų simptomų, signalizuojančių apie prastą Lietuvos įmonių sveikatą, nesimato. Dažniausiai tokie ženklai yra augantis įmonių bankrotų skaičius, prastėjantys įmonių lūkesčių indeksai ar ekonominio vertinimo rodikliai, augantis vėluojančių atsiskaitymų ir jų dienų skaičius. Nors pastaruoju metu pasigirsta kalbų apie neigiamus ekonomikos vystymosi scenarijus, kol kas nei minėti rodikliai, nei mūsų pačių stebima informacija esminių neigiamų tendencijų nerodo. Tačiau pavieniuose sektoriuose, pavyzdžiui, statybų, stebimas didesnis vėluojančių atsiskaitymų skaičius, bet kol kas tai nėra sisteminis reiškinys net kalbant vien tik apie šį sektorių.
Vis dėlto, pasižvalgyti į ateitį ir įvertinti, kaip gali pasikeisti verslo aplinka, reikėtų. „Intrum“ parengta Europos atsiskaitymų ataskaita (European Payment Report, 2018) rodo, kad juridiniai asmenys Lietuvoje 2018 m. už prekes ar paslaugas atsiskaito vidutiniškai per 30 dienų. Palyginimui: 2017 m. vidutinė atsiskaitymų trukmė siekė 26 dienas. Be to, nuo 51 proc. iki 72 proc. išaugo respondentų, partnerių vėlavimus siejančių su jų mokumo problemomis, dalis. Be to, vidutiniškai 1,42 proc. metinių pajamų įmonėms tenka nurašyti būtent dėl neatsiskaitymų. Tiesa, tai nėra blogi rodikliai kitų Europos šalių kontekste ir baimintis jų nereikėtų, tačiau ignoruoti net ir tuomet, kai ekonomika auga, taip pat nevalia.
