Valstybei gali tekti susimokėti nei daug, nei mažai – apie 700 mln. eurų vadinamą vienkartinę baudą. Ir už ką? Už „prabangą“ Lietuvos miestuose didmiesčiuose atlikti gamtinius reikalus lauko tualetuose, „už tvartelio“.

Tokio dydžio bauda skamba utopiškai, tačiau ji nėra nereali. Liuksemburgui Europos Teisingumo Teismas skyrė 2 mln. eurų baudą už 2 aglomeracijas (daugiau nei 2 tūkst. gyventojų kiekvienoje iš jų), neišvalančias nuotekų iki nustatytų reikalavimų. Pas mus šiuo metu tokių aglomeracijų – 58. Ir tai – dar ne pabaiga. Be vienkartinės baudos grėstų mokėti keliasdešimt tūkstančių eurų kasdien, iki kol bus sutvarkyti pažeidimai. Laiko to išvengti turime iki 2022-ųjų metų. Liko treji metai iškuopti betvarkę. O ši netvarka yra klaidingos pastarųjų 12 metų investicinės politikos pasekmė.

Problemos užuomazgos apčiuopiamos dar 2006 m., kai buvo priimtas Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kuriuo buvo numatyta, kad 2015 m. pabaigoje 95 procentai visų Lietuvos gyventojų privalo būti prijungti prie centrinių nuotekų tvarkymo sistemų. Tai reiškė, kad nuotekų vamzdžiai buvo vedami kiekvienam bažnytkaimiui, kuriame gyveno bent 50 žmonių.

Kolegos iš kaimyninių šalių juokėsi, kiti – sukiojo prie smilkinio pirštą. „Iš kur tokia turtinga šalis?“, - stebėjosi ne vienas. Tokie kreivi žvilgsniai, kaip paaiškėjo, buvo pagrįsti. Pagal Europos Sąjungos direktyvą, prie centrinio nuotakyno turėjo būti prijungti 98 proc. didesnių nei 2000 gyv. aglomeracijų. Šie reikalavimai buvo aiškūs iškart įstojus ES, tačiau praėjus dvejiems metams nuo įstojimo priimdami įstatymą tuos reikalavimus kažkodėl ignoravome.

Ir vietoje kryptingo darbo didesniuose Lietuvos miestuose, milijonus nukreipėme vienkiemius prijungti prie centralizuotų tinklų.

Dabar, priėmus naująjį Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą teisinė bazė jau sutvarkyta, tačiau pinigų lopyti paliktas spragas praktiškai nebeliko. Mūsų žiniomis pinigai, kuriuos Europos Komisija skyrė vandentvarkos sektoriui 2014-2020 metų investiciniam periodui, jau beveik visi išnaudoti. Iš kokių lėšų vandentvarkos įmonės turės tęsti plėtrą, nėra aišku. Vandentvarkos sektoriaus kainodara nenumato galimybės ženklioms investicijoms į tinklų plėtrą gyventojams, nes šios investicijos tiesiog nuostolingos ir niekuomet neatsipirks. Plėtros projektai skolintomis lėšomis taip pat mažai realūs.

Šiai problemai turėtų daug didesnį dėmesį skirti Aplinkos ir Finansų ministerijos bei Seimas. Vietoje to, buvęs Aplinkos ministras nusprendė iš savivaldybių ir jų vandentvarkos įmonių išieškoti 16 mln. eurų iš esmės už tai, kad „gyventojai nepakankamai greitai prie tinklų jungėsi“. Tikrai keista plėtros politika. Baudos išrašytos 2017 metų rugsėjį, o prievolė teršėjams jungtis prie nutiestų tinklų įstatymu nustatyta tik 2018 metų gruodį. Praktiškai tai reiškia, kad lėšos taip reikalingos tinklų plėtrai atiminėjamos iš įmonių, kurios nedelsiant bus įpareigotos likviduoti lauko tualetus ir nuotekų išgriebimo duobes.

Vienas keisčiausių momentų šioje epopėjoje buvo 2012 m. Aplinkos ministerijos užsakyta studija, skirta nustatyti investicijų į vandentvarkos projektus tikslingumą ir efektyvumą, samdyti brangūs konsultantai.

Tačiau jokios išvados po studijos nebuvo padarytos. Jeigu būtume dirbę pagal smarkiai pakoreguotas gaires, lėšų iš 2014-2020 m. investicinio periodo būtų likę ir tokios problemos dabar neturėtume.

Ilgą laiką niekas apie tai nė negalvojo, todėl ši problema atrodė kaip žaibas iš giedro dangaus. Galima numanyti, kad tai nutiko vien todėl, kad Aplinkos ministerija reikiamai nebendravo su Europos komisija ir neatsiskaitinėjo už tai, kas padaryta. Taip pat nebuvo deramos šios direktyvos vykdymo kontrolės.

Dabar valstybė turėtų daryti viską, kad gresiančių šimtamilijoninių baudų būtų išvengta. Eilę metų ėjus klaidinga kryptimi nederėtų atsakomybės suversti tik tiems, kas darbus atlieka – tai yra savivaldybių vandentvarkos įmonėms.

XXI amžiuje Europos Sąjungai priklausiančios valstybės sostinės viduryje stūksantys lauko tualetai niekam nedaro garbės. Galbūt kažkas taip jaučiasi arčiau gamtos? Tebūnie. Tačiau šis „malonumas“ ne tik ją teršia, bet ir, kaip dabar aiškėja, yra finansiškai pražūtingas.