Tačiau įžengus į suaugusiųjų pasaulį taupumas neretai paliekamas nuošalyje. Ekonomikos augimo metais protinga būtų atsidėti sunkesniems laikams, kurie anksčiau ar vėliau ateina. Visgi, kai metų pabaigoje atidengiama kitų metų valstybės ir „Sodros“ biudžetų uždanga, deja, labai aiškiai pasimato, kad taupymo planas persikelia dar metams į priekį – praėjusiais ir vėl sutaupyti nepavyko. Kuo daugiau surenkama eurų, tuo didesnė pagunda visus juos tuoj pat išleisti. Pažadai kartojasi – reiks laukti kitų metų, kuomet viskas, neva, bus kitaip ir tik tuomet galėsime atsidėti krizei.
2018-aisiais gana ryškiai pasimatė, ką sukelia dosniai atsukti valstybės ir „Sodros“ išmokų kranai ir kraneliai. Nors ne tiek, kiek prieš dešimtį metų, bet pastaruoju metu augusios įvairiausios išmokos ima kelti neigiamų padarinių darbo rinkai ir viešųjų finansų tvarumui. Gerokai padidintos nedarbo išmokos neabejotinai prisidėjo prie registruoto nedarbo augimo net ir toliau augant šalies ekonomikai. Plečiamas ligos draudimo išmokų gavėjų ratas ir neefektyviai veikianti sistema lėmė, kad nedarbingumo pažymėjimams išmokėta penktadaliu daugiau lėšų, nei 2017-aisiais. Dėl to ligos draudimas išlieka didžiausią deficitą turinti valstybinio draudimo rūšis, o nedarbingumo pažymėjimų vis daugėja septintus metus iš eilės. Nors gyventojų skaičius tuo pat metu nuolat mažėjo.
Visa tai lemia, kad „Sodra“ per pirmuosius dešimt 2018 metų mėnesių buvo surinkusi vos vos daugiau, nei išmokėjusi – 4 mlrd. eurų biudžete perviršis siekė mažytį 0,1 procento. Nors galima tikėtis, kad paskutiniai metų mėnesiai šiek tiek pagerins metų rezultatus, tai vis vien nebus reikšminga suma. Ekonominės krizės metais „Sodros“ metinis deficitas pasiekdavo net 800 mln. eurų. Tuomet pakako vos penkerių metų „prisukti“ viso „Sodros“ biudžeto dydžio skolą – 2015 m. ji pasiekė 4 mlrd. eurų. Taupymo vėžlio žingsniu gali nepakakti.
Tačiau nuo šių metų „Sodros“ biudžetas bus išvaduotas nuo didžiulės naštos – iš jos į valstybės biudžetą iškeliauja bendroji pensijos dalis. Numatant, kad dėl senėjančios populiacijos pensijoms išmokėti „Sodros“ pinigų gali ir nepakakti, tai taps valstybės biudžeto dalimi ir galvos skausmu. „Sodrai“ tikriausiai bus lengviau, mokesčių mokėtojai to beveik nepajaus, tačiau tai tik pinigų permetimas iš vienos kišenės į kitą su viena nemenka grėsme. Ateityje toks sprendimas gali dar labiau sugundyti politikus dalinti nepamatuotas priešrinkimines dovanas šįkart iš daug gausesnio valstybės, o ne „Sodros“ biudžeto.
O valstybės biudžeto svarstymuose nuotaikos buvo kaip ir visada – apetitas išaugo bevalgant. Kalbu ne tik apie Seimo narių siūlytus milijonus melioracijai ar savo parapijos kultūrnamio stogui remontuoti – daugelį panašių pasiūlymų Seimui visgi pavyko atmesti. Tačiau priimtame biudžeto įstatyme liko, kad šiemet, išlaidos vis tiek viršys pajamas visu milijardu eurų. Vien vaiko pinigai sudarys trečdalį šios sumos. 2018-aisiais įvesta išmoka jau padidinta iki 50 eurų ir toliau bus skiriama absoliučiai visiems, neatsižvelgiant, ar iš tikrųjų tokia parama konkrečiai šeimai yra būtina.
Sakytume, kad vaiko pinigai anaiptol nėra esminis klausimas biudžeto išlaidų prasme, o ir tikslas padėti vaikams skamba kilniai. Tačiau buvo galima bent jau iš esmės visą paramos sistemą šeimoms ir vaikams susiskaičiuoti – nuo paramos maitinimui mokyklose iki tų pačių motinystės ir vaiko priežiūros atostogų, kurios yra tarp ilgiausių ir dosniausių Europoje. Palikti tik aiškiausius, tiksliausius ir pigiausiai administruojamus paramos šeimai ir vaikams instrumentus.
Kartu reformuojant taip vadinamo valstybinio socialinio draudimo sistemą galima būtų apsvarstyti ir neapmokestinamo taupymo instrumentus atskirose draudimo rūšyse. Daugiau taupymo, mažiau perskirstymo padėtų labiau apsidrausti nuo to, kas atsitiko 2006 – 2009 metais. Ryškiausiu pavyzdžiu tuomet tapo motinystės draudimas – vos per kelis metus, politikų akims apsitraukus rožine migla ir ėmus didinti išmokas, šio draudimo išlaidos išaugo net 5 kartus ir ėmė visą „Sodrą“ tempti žemyn. Tada valdžia turėjo atsakinėti į klausimą: tėvų ar pensininkų lūkesčiai yra svarbesni einant su žirklėmis per biudžetą.
Biudžeto pinigai nėra niekieno – visi jie sunešti mokesčių mokėtojų. Tad į juos žiūrėti kitaip, nei žiūrime į savo pinigus, paprasčiausiai neteisinga. Jei savo vaikus mokome taupumo, tai ir patiems dera tai prisiminti, ir tokią žinią valdžiai nusiųsti. Kitu atveju rizikuojame sunkumus pasitikti tuščiomis kišenėmis ir su išaugusiais įsipareigojimais.
