Į lietuvišką žodyną ši savoka šiemet buvo įtraukta kaip naujas darinys – „melagiena“. Todėl man 2018-ieji visada įsimins kaip „melagienos metai“. Tai metai, kai nuo mums gerai pažįstamos propagandos, istorinio naratyvo kūrimo arba „balto melo“ nuėjome toliau – išmokome meluoti ne tik savo aplinkiniams, bet ir sau bei savo artimiesems. Kaip mano bičiulis rašė: „once you can fake sincerity, you are in...“
Nuoširdžiai meluoja dabar beveik visi. Meluojame, kad politikai daro reformas, kai iš tikrųjų vyksta kosmetiniai ir nereikšmingi kėdžių perstumdymai, kurie globaliame kontekste neturi visiškai jokios reikšmės.
Meluojame sau ir kitiems, kad tos reformos skirtos turtingiesiems, ar dar blogiau – kad jos padės tiems, kas uždirba mažiau.
Toliau meluojame sau, sakydami, kad visi lygūs prieš įstatymą, kad visi lygiai moka mokesčius, ir susitaikome su tuo, kad šalyje yra įteisinta diskriminacija, kuri suteikia mokestines privilegijas ūkininkamas, advokatams, notarams, anstoliams ir kitiems individualią veiklą vykdantiems asmenims. To melo šaknys tokios senos, kad jau patys susitaikėme, kad visada taip buvo ir visada taip bus.
Tuo tarpu nereikšmingoms reformoms išeikvojamas politinis kapitalas, prasideda politinė kova vardan kovos, visuomenė susiskaldo, o viso to rezultatas – 25 eurais didesnis atlyginimas „į rankas“, kuris galbūt padės nusipirkti keletą espresso kavos puodelių su pyragėliu vis prabangesnėse Vilniaus senamiesčio kavinėse, kurios primena išsvajotąjį Paryžių.
Kas dabar atsakys už sulaužytus pažadus, kad po euro įvedimo kainos nekils? Nenoromis dairaisi į Norvegijos šaltą silkių fabriko cechą, kur gali pamiršti visus melus ir gauti „padorų“ atlygį – kelis kartus didesnį nei mokytojo Lietuvoje.
Meluojame mokytojams, kad iš tikrųjų norime, jog jų profesija būtų prestižinė, kai užsiimame jų atlyginimo buhalterinės apskaitos pakeitimais, o ne tikra švietimo reforma. Patys mokytojai irgi nenori pripažinti tikrovės, kad mokinių skaičius mažėja, regionuose mokyklas išlaikyti darosi per brangu ir kad pribrendo laikas svarbioms švietimo reformoms.
Meluojame, kad mums rūpi ilgalaikė šalies vystymosi trajektorija, kai šnekame apie „antrąjį Lietuvos šimtmetį“. Tuo tarpu siekiant spręsti svarbiausią Lietuvos emigracijos problemą, padaryti tik nedideli komunikacijos pakeitimai. Diagnozė, kurią mums patogu sau kartoti: kad ši problema yra nesprendžiama. Kad tai – laisvės kaina. Dar vienas melas.
Pagaliau, išsikvėpę ir iššvaistę savo optimizmą, pradedame meluoti sau. Kartojame sau: juk ekonomika auga, krizė dar toli, vaikai užsienyje turės geresnį gyvenima, o Lietuvą vis vien visada saugos NATO – ir kada nors lietuviai sugrįš.
Galiausiai įtikiname save, kad reformų iš tikrųjų nereikia – viskas yra gerai. Grįžtame prie to, ką gerai pažįstame: priplėkęs populizmas, neištesėti pažadai, švelni buržuazinė melo lyrika. Ir vėl plaukiame pasroviui.
Tačiau, kaip sako liaudies patarlė, „melo kojos trumpos“. Yla nenoromis pradeda lįsti iš maišo. Pasaulio rinkose jau vyrauja recesinės nuotaikos. Trumpo tyrimas rodo, kad žmogus, apkaltinęs pasaulį „fake news“, pats turi gana nevienareikšmišką santykį su tiesa. Europa yra priversta pripažinti, kad per ilgai ignoravo tiesas, kurias eskaluoja populistinės partijos Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, o dabar jau ir Ispanijoje.
Brexitas buvo pirmas skambutis, kuris turėjo pažadinti Europos institucijas ir lyderius iš ilgo pokario miego, kai atrodė, kad užteks socialinės gerovės pažadų ir taikos, kad būtų užtikrinta harmonija ir ramybė. Iškelti į pirmą planą imigracijos, socialinės nelygybės ir saugumo klausimai buvo dešimtmečiais ignoruojami. Tačiau tai neįvyko – ar įvyko tik iš dalies.
Europos Parlamento rinkimai, kurie vyks ateinančių metų gegužės mėnesį, neišvengiamai galutinai pabudins visą Europos politinį elitą ir privers Europą sutelkti jėgas į naujos krypties paieškas.
Tai šansas atsipeikėti ir Lietuvos elitui bei piliečiams ir išsivaduoti iš savo pačių saviapgaulės pinklių, vėl pasisemti įkvėpimo tikriems darbams ir tikram proveržiui. Šansas išmokti vėl vadinti daiktus savo tikraisiais vardais, įvardinti nemalonias ir nepatogias tiesas ir ieškoti naujo kelio. Tai jau būtų didelė ir gera pradžia.
Todėl visiems linkiu, kad 2019-ieji taptų tiesos metais – ir naujos, ryžtingos krypties metais Lietuvai ir Europai. Linkiu, kad liautumės gyvenę melu - o „melagieną“ ir „fake news“ palikti istorikų archyvams, kaip trumpalaikį „kolektyvinės beprotybės“ ir saviapgaulės blyksnį mūsų civilizacijos raidoje.
