Ginčų sprendimo atžvilgiu visuomenės nariai išlieka konservatyvūs. Teismas – kol kas be konkurencijos populiariausias ginčų sprendimo būdas. Kitaip nemoka (negali), bijo arba tiesiog nežino. Suaugę žmonės nemoka spręsti ginčų vieni patys (ne visi). Ramiai susėsti ir viską išsiaiškinti – tampa neįmanoma misija.
Dėl to jų šeimos ar kitokius santykius patiki į teisėjų rankas, tikėdamiesi, kad pastarieji žino, ko šalys nori. Nežino. Jiems nereikia žinoti. Joks teisės aktas jų neįpareigoja žinoti. Svarbiausia, kad sprendimas būtų teisingas. Tačiau teisingas sprendimas nėra lygu geram sprendimui, kuris maksimaliai atitiktų ginčo šalių (ir kitų su tuo ginčo susijusių asmenų) poreikius. Kas geriausia mums, žinome tik mes patys (bent jau turėtume žinoti).
Kita vertus, džiugina teigiami pokyčiai vertinant mediacijos perspektyvas. Nacionalinės teismų administracijos statistika skelbia – mediacijos proveržis reikšmingas. 2015 m. teisminei mediacijai buvo perduotos 123 bylos, 2017 - 540. Didžioji ginčų dalis - šeimos teisiniai santykiai. Lyginant su teisminiais ginčais (per 2017 m. gauta beveik 250.000 bylų) mediacijos skaičius labai nežymus. Bet, kaip minėta, ryškus proveržis žvelgiant per mediacijos prizmę.
Kodėl mediacija? Kas tai?
Mediacija - tai alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Savanoriškas ir visiškai konfidencialus, be jokios išimties tapti viešu, procesas. Tai nepriešiškas procesas. Mediacijoje nėra nei ieškovų, nei atsakovų. Yra tik asmenys, kurie nori, bet negali rasti jiems priimtiniausio nesutarimo išsprendimo būdo. Tai procesas, kada nesutarimo šalys padedamos trečiojo neutralaus, nesuinteresuoto asmens – mediatoriaus pradeda keisti požiūrį į kilusį nesutarimą, ieškoti galimų sprendimų, kurie būtų jiems priimtini.
Procesas, kada šalių pozicijas keičia poreikiai. Procesas, kada lieka tik problema kurią reikia išspręsti, o ne žmonės, dėl kurių tos problemos kilo. Mediacijos proceso pamatinė idėja – ne konflikto išsprendimas, bet siekis pakeisti šalių požiūrį į jį.
Mediacijos privalumai prieš teisminį procesą – ar tokių yra?
Taip. Galima išskirti šiuos reikšmingiausius:
Savanoriškas procesas – itin svarbu pažymėti, kad tik pačios ginčo šalys gali inicijuoti mediacijos procesą. Teisminės mediacijos atveju teisėjas gali tik pasiūlyti šalims pasinaudoti mediacijos procesu, tačiau sprendimus priima šalys. Savanoriškumas, be kita ko, reiškia ir tai, kad šalys pasirinkusios mediacijos procesą, bet kuriuo metu gali iš jo pasitraukti, nenurodant tam jokių priežasčių ir nesibijant neigiamų pasekmių dėl pasitraukimo iš proceso. Kitaip tariant, šalių valia ar jos nori pabandyti ginčą išspręsti taikiai.
Konfidencialus procesas – jeigu teismo procesas tik išimtinais atvejais gali būti uždaras, tuo tarpu mediacijos procesas niekada nebus viešas. Mediacijos procesas yra tiek konfidencialus, kiek pačios ginčo šalys norės kad jis būtų. Tai yra didelis privalumas sprendžiant bet kurios kategorijos ginčus – šeimos, verslo, akcininkų, ginčus tarp pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų. Tiems, kam rūpi maksimalus privatumas ir konfidencialumas, mediacija viena iš tinkamiausių alternatyvų.
Trumpesnis ir pigesnis procesas – teisminis procesas dėl teisinio reguliavimo neturi galimybės būti trumpas. Teisminio proceso trukmė priklauso nuo šalių elgesio, nuo ginčo pobūdžio ir sudėtingumo. Kuo ilgiau tęsiasi teisminis procesas, tuo brangiau kainuoja. Ne tik ginčo šalimis, bet ir visuomenei. Tuo tarpu mediacijos procesas yra nepalyginimai trumpesnis.
Pačios šalys sprendžia, kiek joms reikės laiko, kiek mediacijos sesijų vyks. Kartu pažymėtina ir tai, kad mediacija ginčo šalims nieko nekainuoja (jeigu tai teisminė mediacija). Nuo 2019 m. įsigaliojus Mediacijos įstatymui, tiek teisminė, tiek ikiteisminė mediacija (tam tikros trukmės) šalims bus nemokama. Juo labiau - pasiektas rezultatas bus vykdomas geranoriškai, nes pačios šalys dėl jo susitarė ir susitarimo siekė.
Mažiau formalus bei lankstesnis procesas – teisminį procesą reglamentuoja atitinkamos srities proceso kodeksai, procesinės teisės normos. Mediacijos procesą reglamentuoja Teisminės mediacijos taisyklės arba neteisminės mediacijos gairės, kurių mediacijos teorijoje galima rasti įvairių.
Tai reiškia, kad šalys yra laisvos bet kurios kategorijos ginčui pasirinkti mediatorių. Teisminio ginčo atveju šalys neturi galimybės pasirinkti teisėjo. Siekiant išvengti bet kokios diskriminacijos ir kitokių problemų šalys gali pasirinkti du mediatorius (ko-mediacja) priklausomai nuo ginčo pobūdžio. Tai gali būti teisininkas ir ekonomistas arba psichologas ir teisininkas ar kt. Gali būti baltaodis ir juodaodis, vyras ir moteris. Šalys yra laisvos pasirinkti.
Mediacijos procesas gali vykti bet kuria šalims priimtina kalba. Atitinkamai gali būti pasirenkamas mediatorius ar mediatoriai.
Mediacijos procesui yra svarbi vieta. Kuo vieta neutralesnė, tuo didesnės mediacijos sėkmės galimybės. Nors pagal teisminės mediacijos taisykles prioritetas teikimas teismo patalpoms, šalys yra laisvos pasirinkti ir kitą, joms priimtiną mediacijos proceso vietą.
Be aukščiau išvardintų mediacijos proceso privalumų, pačios ginčo šalys gali pasirinkti ir mediacijos laiką bei proceso trukmę. Tik teisminės mediacijos atveju reikėtų atkreipti dėmesį į teismo nutartį, kada paskirtas kitas teismo posėdis (taikoma tik teisminės mediacijos atveju). Dažniausiai ta data reiškia ir mediacijos proceso pabaigą. Dėl šios priežasties 17 mediacijos procesų (2017 m.) buvo nutraukta. Bet tai neužkerta kelio dar kartą teismo prašyti perduoti bylą teisminei mediacijai.
Mediacijos uncija yra verta svaro arbitražo ir tonos bylinėjimosi (Joseph Grynbaum). Tad viskas priklauso nuo ginčo šalių kokius svarmenis nešti ieškant geriausio sprendimo.
