Kembridžo universiteto profesorius Davidas Runcimanas neseniai viešumoje iškėlė retorinį klausimą – ar mūsų demokratinė sistema pradeda nykti? Jis kaip politinio neapibrėžtumo ir nusivylimo pradžią įvardina 2008 metų finansinės krizės pasekmes ir kartu su ekonominių sukrėtimų pagiriomis atėjusius politinius cunamius – prezidento Trumpo rinkimai JAV ir Brexit referendumas JK. Sveikai mąstantis ir politinius procesus nors šiek tiek stebintis žmogus sau turėtų užduoti klausimą, ar tai tradicinės demokratijos eros pabaiga? Ir kas toliau?
Vis dažniau girdime nerimą keliančias diagnozes – demokratija Europoje, taip pat kaip Lietuvoje, išgyvena krizę. Tradicines, apibrėžtomis vertybėmis grįstas politines sistemas keičia populizmas. To priežasčių ir paaiškinimų irgi girdime daug: visuomenė persikėlė į socialinių tinklų burbulus, technologinė pažanga didina socialinę atskirtį ir žmonių nusivylimą, informacijos apimtys ir vis spartėjantis gyvenimo tempas visuomenę verčia plaukti paviršiumi, nepaisant pamatinių vertybių ir tradicijų...
Vis dažniau kalbame Lietuvoje apie kylančias grėsmes demokratijai ir vis dažniau girdime žodį populizmas. Gali atrodyti, kad reiškinys išdygo iš niekur, tačiau jis iš lėto augo šalia mūsų, „tręšiamas“ ekonominėmis krizėmis, politinių partijų silpnėjimu ir mūsų visuomenės nebrandumu.
Prof. D.Runcimanas teigia, kad didelė ir neprognozuojama grėsmė demokratijai gali kilti iš socialinės žiniasklaidos ir didelių technologijų bendrovių, nes tai galia, kurios masto, greičio ir sudėtingumo iki galo niekas nesuvokia. Iš tiesų, iki šiol daugelio valstybių demokratijos sugebėjo susidoroti su propaganda ar suklastotomis naujienomis, demokratiniai valstybių mechanizmai gebėjo užkirsti kelią išorės įtakoms. Bet ar gebės tą daryti ir ateityje?
Ta pati banga pasiekė ir Lietuvą, bet, deja, demokratijos pagrindai per 28 metus dar neįgavo reikiamo atsparumo, todėl visos viltys gali būti siejamos tik su susipratusia bendruomene. Bet bendruomeniškumo ugdymą mes palikom mūsų elito pareigos prieigose, o pilietinės visuomenės įgalinimas jau tampa atavizmu. Mes pasiekėme tą išsvajotą rubikoną: įžengėme į etapą, kurį išdidžiai pavadinome nepriklausomybe ir demokratija, tapome ES ir NATO nariais ir sustojome, įsivaizduodami, kad dabar viskas gerės inercijos dėsniams veikiant.
Mes nustojome rūpintis savo bendruomene, ypatingai, jeigu už tai nemokami ES pinigai. Mes nebepuoselėjame demokratijos, nes atsidūrę prie valdžios vairo ir parlamente priima tai, kaip duotybę ir dabar svarbiausia išsaugoti savo vietas, gauti viltingą vietą sąraše į Europos parlamentą bei užsitikrinti valstybės finansavimą partijai.
Esantys vadžioje puikiai suvokia, kad bet koks jų neveiklumas sukels ne revoliuciją, o tik žmonių nusivylimą, kuris valdžiai ypatingai parankus, nes tada belieka tik surasti priešą ir įnirtingai su juo kovoti, o tai puiki galimybė vėl tapti pranašu ir gelbėtoju, garantuos reitingus ir rinkėjų balsus dar 4 metams.
Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje labai kryptingai ir nuosekliai buvo naikinamos tradicinės politinės partijos. O ir pačios partijos nesipriešino, nes rūpestį valstybės gerove ir jos žmonėmis pakeitė rūpestis savo gentainiais ir savo paties išlikimo vadžioje siekis.
Todėl ir turime dabar ne politines jėgas, kurias sieja idėjos ir siekis veikti valstybės labui, o trumpalaikiams tikslams suburtus smogikų būrius, kuriuos pavadiname judėjimais, komitetais ir pan. Savo valia atiduodame jiems valdžią, o tie žmonės valdžioje nemąsto laisvai, jie neturi vizijos ir valios veikti. Jie yra užkoduoti tik įgyvendinti genties vado ukazus.
Gal kas pasakys, kad jeigu išgyvenome sovietų okupaciją, tai išgyvensime ir šiuos paklydimus, bet dabartinės tendencijos yra labai pavojingos, nes visuomenė nusivilia nepriklausomybe ir gauta laisve, o politikai populistai naudojasi žmonių nusivylimu. Nes žmonės, kurie nesugebėjo pasinaudoti laisvės suteiktomis galimybėmis, laukia eilinio pranašo ar gebėtojo.
Baisu, nes net tradicinės dešiniosios arba liberaliosios pakraipos partijos, turinčios ginti kiekvieno žmogaus prigimtinę teisę savarankiškai veikti ir spręsti, šiandien arba deklaruoja populistinį siekį visais pasirūpinti, arba yra paskendusios tarpusavio rietenose ir liūdnai kinkuoja galva, vograudamos apie lyderystės krizę.
Pamatinės vertybės, kaip laisvė, privatinė nuosavybė ir privačia iniciatyva grįsta paskata veikti jau tampa atgyvena, nes biurokratai ir politikoje įsitvirtinusios gentys be jokių ceremonijų deklaruoja, kad valstybė yra jie, o veikiantis ir mąstantis žmogus yra tas priešas, kuris trukdo tautą vesti į šviesų rytojų.
Paradoksalu, bet žmonės nuolat jaučia pokyčių alkį, bet pokyčius turi įgyvendinti kažkas kitas, palikęs juos nuošalyje, kad tik patiems nereiktų išeiti iš savo susikurtos komforto zonos ir nereiktų keistis. Todėl prieš kiekvienus rinkimus ir laukiama vis didesnį pažadų maišą atnešančių stebukladarių desanto, nes tas suteiks bent dar 2-3 metams iliuziją, kad gyvenimas stebuklingai pasikeis.
Ateis dar vienas pavasaris, kai pranašai visoje Lietuvoje išrikiuos savo margas palapines, kuriose iliuzionistai demonstruos vis išradingesnius triukus. Tačiau vieną dieną pasirodymas baigsis, kaip ir nemokamai dalinama cukraus vata. Cirkas išvažiuos ir liks tik klounai, kuriais patikėjome, nes taip buvo patogiau ir nereikėjo pastangų... O tada vėl didelė dalis visuomenės pasijus sėdintys prie suskilusios geldos ir vėl, matyt, nepaklaus savęs, ką galėjau padaryti AŠ...
Matyt, vėl paklausime, kas kaltas....
