Politikai nėra visažiniai ekspertai
Demokratinėje visuomenėje politikai ir kiti sprendimus priimantys asmenys turi būti suinteresuoti išgirsti kuo daugiau nuomonių ir argumentų. Jų priimami sprendimai turi būti subalansuoti ir užtikrinti viešąją naudą, bet tai padaryti galima tik tuomet kai išklausoma visų interesų grupių nuomonė.
Bet kokie varžymai skirtingoms interesų grupėms išsakyti savo požiūrį, pateikti siūlymus bei argumentus kelia pavojų galutinio sprendimo kokybei. Joks Seimo narys, politikas, valdininkas nėra ir negali būti ekspertas visais klausimais, todėl tam, kad jis priimtų geriausią sprendimą, jis turi gauti kuo daugiau informacijos bei ją kritiškai įvertinti.
Nors Parlamento įvaizdis ir žmonių pasitikėjimas juo yra labai menkas, mano įsitikinimu, Seimas jau dabar yra atvira sprendimų priėmimo vieta: pateikti į Seimą suvaržymų beveik nėra, komitetų posėdžiai yra atviri ir bet kuris norintis gali juose dalyvauti. Tačiau ministerijose ir kitose valstybės įstaigose dažnai situacija visiškai priešinga – įvairių įsakymų, tvarkų ar nutarimų projektai retai skelbiami visuomenei susipažinti ir teikti savo siūlymus. Turime pripažinti, kad politikai Seime, valdininkai ministerijose, įstaigose ar savivaldybėse dažnai vengia susitikimų, nereaguoja į interesų grupių prašymus išsamiau pristatyti poziciją konkretaus teisės akto atžvilgiu. Ypač jei tai daro verslo įmonės ar asociacijos.
Interesų atstovavimas ir korupcija
Svarbu atskirti, kad korupcija ir jos apraiškos nėra lobizmas ar interesų atstovavimas. Korupcija yra korupcija, ją užkardyti, o jei reikia ir bausti, turi teisėsaugos institucijos. Joks lobistinės veiklos reguliavimas neišspręs korupcijos problemos. Tie, kurie siekia lemti sprendimų priėmimą korupciniu būdu nesivadovauja įstatymais. Jie daro nusikaltimus ir žino, kad tai daro.
Lobistinės veiklos reguliavimas turi užtikrinti skaidrumą, kad visuomenė žinotų kokios interesų grupės yra suinteresuotos konkrečiais sprendimais. Dar svarbiau, kad skirtingos interesų grupės, tame tarpe ir turinčios skirtingus resursus (žmogiškuosius bei finansinius) galėtų dalyvauti sprendimų priėmimo procese vienodomis sąlygomis.
Siūlomo reguliavimo problemos
Pasak naujo reguliavimo iniciatorių, parengtais siūlymais siekiama kovoti su korupcija. Iniciatoriai šį projektą pristato kaip priemonę išvengti ar užkardyti politinės korupcijos skandalus. Deja, kaip praktikas esu įsitikinęs, kad priėmus siūlymus susitikimai prie Seimo fontano išliks, o gal net jų ir padaugės. Sugriežtintos reguliavimo sąlygos pasikeis tik tiems, kurie ir dabar laikosi numatyto reguliavimo.
Įvedus siūlomus pakeitimus, visos interesų grupės taptų lobistais ar lobistinę veiklą vykdančiais asmenimis. Esu tikras, kad deklaruoti veiklą ir interesus nėra problema niekam: nei verslui, nei verslo asociacijoms nei nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau visų vadinti lobistais nėra teisinga tiek dėl to, kaip visuomenėje suprantama ši sąvoka, tiek dėl to, kad egzistuoja objektyvūs skirtumai pvz. tarp nacionalinės asociacijos jungiančios dešimtis ar šimtus (fizinių ar net juridinių) asmenų ir kelių žmonių ar įmonių grupelės.
Naujuoju reguliavimu siekiama fiksuoti visus susitikimus ir visą bendravimą. Susitikimų skelbimas yra graži iniciatyva, tačiau kryžminis tikrinimas ir baudos yra grėsmė. Pirmiausia, visuomenės akyse politikas susitinkantis su interesų grupėmis nėra suprantamas kaip gerai savo darbą dirbantis sprendimų priėmėjas. Kur kas greičiau jis vertinamas kaip „paveiktas“. Nekalbant apie tai, kad patys politikai pradės vertinti ar susitikimas su konkrečia interesų grupe negalės būti panaudotas prieš jį: norint kompromituoti, sumenkinti nuostatas ar tiesiog apkaltinti nederamu elgesiu. Nors turėtų būti atvirkščiai – tik susitikdami ir išklausydami argumentus politikai gali gauti visapusę informaciją reikalingą sprendimams priimti.
Kaip būtų galima reguliuoti interesų grupių veiklą teisėkūroje
Mano įsitikinimu, interesų grupių, kurios domisi teisės aktų projektais ir dalyvauja teisėkūros procese yra ne dešimtys, o šimtai. Išmintinga būtų pasinaudoti ES praktika ir visiems, kurie nori, pvz., daugiau nei 2 kartus per metus pateikti į Seimą, savivaldybę, ministeriją ar kitą įstaigą numatytą pareigą registruotis registre. ES praktikoje pasiteisinęs registras užtikrintų visuomenės žinojimą, kokias organizacijas atstovaujantys asmenys lankosi institucijose. Pagrindinis skirtumas nuo dabar siūlomų naujovių – ES registre nėra informacijos apie susitikimus (nėra ir pareigos jų deklaruoti). Šio registro funkcija tik viena – žinoti visus, kurie ateina į valdžios įstaigas. O tai reiškia, kad vien dėl to jie gali daryti įtaką sprendimų priėmimui.
Kad toks registras veiktų reikia tik dviejų paprastų dalykų: pareigos registruotis ir kontrolės išduodant leidimus pateikti į instituciją. Esate registre – prašom, durys jums atidarytos. Jei einate antrą kartą per metus, bet nesate registre – durys uždarytos, pirmiausia prašome, užsiregistruokite. Ir tai galioja visiems, neišskiriant NVO, verslo atstovų, verslo asociacijų ar profesionalių lobistų.
Svarbu suprasti, kad net ir dabar siūlymai ir pastabos, kurias teisės aktų projektams teikia įvairios interesų grupės yra viešinamos tik tuo atveju jei jos teikiamos per teisės aktų informacinę sistemą. Vis dėlto, visi teikiami siūlymai turėtų būti viešinami, nes tik taip visuomenė žinos kas siūlo pakeitimus, kokiais argumentais juos grindžia. Jei verslo asociacija parašė raštą ir pateikė pastabas – tai žinoti turi galėti visi, o ne tik ministerijos, kuri rengią teisės aktą, specialistai.
Kontroliuoti reikia ne žmonių susitikimus, pokalbius ar diskusijas, bet veiksmus, kurie vyksta po to. Seimo nariai turi teisę teikti pasiūlymus bet kuriam Seime svarstomam teisės aktui. Deja, Seimo nariai neturi pareigos pateikti informaciją, kas pasiūlė teisės akto projektą, kas surinko argumentus ir informaciją, galiausiai kas parengė patį pasiūlymą. Visuomenei svarbu žinoti būtent tai. Seimo narys neturi vengti susitikti su interesų grupėmis, bet jis turi būti skaidrus teikdamas siūlymus savo vardu.
Mano siūlymas – esmines Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas perkelti į Teisėkūros pagrindų įstatymą. Atskiro Lobistinės veiklos įstatymo nereikia ir viskas kas susiję su teisės aktų svarstymo procesu turi būti reguliuojama vienu bendru įstatymu. Tuomet nebereikės ir daugelį erzinančio termino „lobistas“, kuris visiškai netinka NVO, ir dažnu atveju, nėra teisingas verslo asociacijoms.
