Pradėkime nuo to, kas yra fundamentalu. Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Tai reiškia, kad aukščiausiu Lietuvos įstatymu ūkinė veikla yra patikėta privačiai iniciatyvai. Nuostata aiški. Tačiau šiandien turime beveik 70 veikiančių VVĮ, dar apie 270 savivaldybių valdomų įmonių, tarp visų jų, ko gero, nerasime nei vienos, kuri neužsiimtų komercija. Kalbame apie galimą Konstitucijos 46 straipsnio pažeidimą, o valdžia toliau kepa planus steigti valstybines vaistines, valstybinius bankus ir valstybines specializuotas parduotuves. Ciniška!
Per beveik tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo, nei viena iš 17 vyriausybių neatsakė į pagrindinį klausimą: kada valstybė pati gali vykdyti ūkinę veiklą. Tautos išrinktieji nustato žaidimo taisykles, tai yra reguliuoja, apmokestina ir kitaip kontroliuoja rinkas. Niekas nesiginčija, kad tai – valdžios kompetencijos laukas. Tačiau valdžia įsitikinusi, kad jai būtina dar ir dalyvauti rinkoje tiesiogiai. Valdžios verslai toli gražu neapsiriboja viešosiomis paslaugomis ar natūraliomis monopolijomis. Ji valdo begalę įmonių, kurių buvimą valdžios rankose sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, su kokiomis valstybinėmis funkcijomis galėtų būti siejami valdiški poilsio namai, žirgynas, veislininkyste besiverčiančios įmonės ar prekyba grūdais. Neturėdami aiškių kriterijų valdžios dalyvavimo versle būtinumui įvertinti, neįmanoma nustatyti, ar visada valdžios sprendimas užsiimti ūkine komercine veikla yra pagrįstas, ar tai tėra įžūlus Konstitucijos 46 straipsnio pažeidimas.
Ar įmanoma užtikrinti, kad konkurencija būtų sąžininga, jei vienas iš žaidėjų turi galią nustatyti taisykles, pagal kurias žais visi, kai kiti tokios galios neturi? Jau nekalbant apie tuos atvejus, kai valdžia sau nustato palankesnes sąlygas nei kitiems. Pavyzdžiui, suteikdama VVĮ teisę nemokamai naudotis patalpomis, ar įstatymu užtikrindama, kad dalis VVĮ teikiamų paslaugų bus garantuotai nuperkama valstybės lėšomis. Ar tai nelydi prie išvados, kad valdžia turėtų veikti tik ten, kur privatus verslas neveikia apskritai?
Vadžios verslavimas yra ne tik nesąžiningas konkurencijos atžvilgiu, bet ir mūsų visų. Mes – tikrieji VVĮ akcininkai – esame tik to, kas daroma su mūsų turtu, stebėtojai. Negalime tiesiogiai pareikalauti VVĮ veiklos efektyvumo, negalime daryti įtakos, negalime ir spręsti dėl vienos ar kitos veiklos vykdymo ar nevykdymo. Akcininkų vaidmenį už mus atlieka valdžia. Tačiau kokius svertus mes turime jų sprendimams paveikti? Jokių. Mūsų derybinė galia prasideda ir baigiasi tik mūsų balsu prie urnos, ir kadangi juo pasinaudoti galime tik kartą per 4 metus, to yra stipriai per mažai.
Tiesa, vieną „advokatą“ turime. Tai – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ši organizacija ne stebukladarys, tačiau tik dėl narystės joje siekis leido bent jau aptvarkyti esamą VVĮ portfelį: padidinti skaidrumą, atskirti komercinių ir nekomercinių veiklų apskaitas, išgyvendinti kryžminį subsidijavimą, dangstantį vienos ar kitos veiklos neefektyvumą, pravaikyti politikus iš VVĮ valdybų, kelti ambicingesnius tikslus, rašyti strategijas ir pan. Visa tai puiku, laivo skylės lopomos, tačiau kur laivas plaukia, iki šiol nenuspręsta. EBPO kvietimas šalims įvardinti konkrečias priežastis ar atvejus, kada valdžios dalyvavimas versle būtų pateisinamas, toliau ignoruojamas. Taisykles sau nusistatyti nelengva – geriau šokdinti kitus.
Valdžia juk puikiai supranta, kad nusistačius sau ribas toliau reikės atsisakyti VVĮ vykdytų veiklų, kurios neatitiks nusistatytų kriterijų. Transparency International Lietuvos skyriaus atliktas tyrimas parodė, kad 40 procentų visų įmonių (tiek VVĮ, tiek SVĮ) vadovų susiję su politinėmis partijomis. Sumažėjus vykdomų veiklų, mažėtų ir politikų įtaka. Ar atsiras tokių, kurie tam ryžtųsi?
Politikai, kurie pasisako už valstybės dalyvavimą versle ir valstybinių įmonių steigimą, dažnai prisidengia patriotiškumu. Neva tai jie labiausiai myli valstybę ir atstovauja „valstybės interesui“. Čia galima būtų sutikti su žodžiu „interesas“, bet, deja, ne su žodžiu „valstybės“. Artėjant rinkimams yra gera proga parodyti tikrąjį patriotizmą prisimenant Lietuvos Konstituciją – nustatyti aiškias valdžios žaidimo taisykles versle. To naudą pajustų kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Dabar svarstomi Seimo narių sprendimai, kiek laiko gali loti šuo gretimame bute, ar leisti kaimynui rūkyti balkone, planai išvaikyti parduotuves iš kolektyvinių sodų ir neva paskelbtas karas kainoms kvepia populizmu ir diskredituoja įstatymų leidžiamosios valdžios vardą.
Jei prieš beveik 30 metų pasirinkome, kad norime gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis, tikime konkurencijos nauda vartotojams ir gerbiame savo Konstituciją, tai gal palikime rinką privačiose rankose. O valdžia lai sprendžia tik tas problemas, kurių rinka išspręsti tikrai negali.
