Pagal statistiką, daugiau nei pusė visų šalies dirbančiųjų dabar pensijai kaupia tik iš „Sodros“ mokamų mokesčių arba iš viso nekaupia. Neretai norą kaupti atbaido sklandantys mitai, kuriuos būtina sugriauti.

1 mitas: „Sodra“ ir II pensijų pakopa pajėgi užtikrinti orią senatvę, nėra būtinybės kaupti III pakopoje

Netiesa, nes „Sodros“ išmokamos pensijos po 20 metų bus dar skurdesnės nei dabar dėl demografinių priežasčių: pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų – kris, nes ir gimstamumas mažėja, ir emigracija neslopsta.

Skaičiuojama, kad gyventojai, kurie patys nekaups ir pasikliaus tik „Sodra“, geriausiu atveju gali tikėtis, kad jų pensija sieks 30 proc. gauto atlyginimo. Jei, tarkime, žmogus gauna vidutinį atlyginimą (895,2 Eur ant „popieriaus“), jo pensija iš „Sodros“ bus 269 Eur.

Po reformos II pensijų pakopoje kaupiančio ir vidutinį darbo užmokestį gaunančio gyventojo pensija išaugs 40 proc., palyginus su II pensijų pakopoje nedalyvaujančio gyventojo pensija. Tačiau tokios pensijos vis tiek nepakaks oriai senatvei. Preliminariais skaičiavimais, žmogus, gaunantis vidutinę algą, 30 metų kaupdamas pagal formulę 3+1,5, sukaups 14 508 Eur. Jei šią sumą, jam išėjus į pensiją, išdėstysime per 10 metų, tuomet viena mėnesinė priemoka prie „Sodros“ pensijos sudarys 120 Eur. Taigi bendra pensijų išmoka per mėnesį sudarys maždaug 389 Eur, arba 43 proc. pajamų jam dirbant.

Matome, kad norint pasiekti 70–80 proc. buvusių pajamų, būtinas ir kaupimas III pakopoje.

2 mitas: valstybei neapsimoka skatinti savarankiško kaupimo III pakopoje

Netiesa, nes sotesni senjorai reiškia mažesnes socialinės rūpybos išlaidas valstybei ir laimingesnę visuomenę, nes žmonės nėra verčiami su ištiesta ranka prašyti įvairių valstybės nuolaidų ir pašalpų.

Šiuo metu tiesioginei piniginei socialinei paramai finansuoti per metus skiriama 226 mln. Eur biudžeto lėšų. Ir niekas neskaičiavo, kiek dar milijonų išleidžiama šioms pašalpoms administruoti.

Jei senjorai galėtų oriai gyventi iš savo sukauptų pinigų senatvėje, valstybei tektų mažesnė finansinė našta – nereikėtų mokėti kompensacijų už šildymą, už kurą, pašalpų gaunantiems itin mažas pajamas ir pan. Tad skatinimas sukaupti pinigų senatvei – geriausia valstybės investicija.

Juolab kad ir pačias pensijas valstybei netrukus bus nelengva išmokėti. Kaip jau minėta, Lietuvoje dirbančiųjų skaičius mažėja, o pensininkų – auga, ir ši tendencija tik stiprės. Lietuvos banko prognozėmis, jau po 20 metų dirbančiųjų ir pensininkų santykis gali pablogėti dvigubai ir vienam dirbančiajam teks uždirbti pensiją jau dviem senjorams.

3 mitas: vienkartinei išmokai senatvėje kaupti neverta

Netiesa. Kaupimas vienkartinei išmokai yra naudingas, nes senatvėje išlaidos padidėja dėl prastėjančios sveikatos ir ligų, įvykstančių lūžių ir po to reikalingos ilgos reabilitacijos, nes sveikstama jau lėčiau. Nors sveikatos apsauga Lietuvoje yra nemokama, yra situacijų, kai valstybė to negali užtikrinti – gali tekti pirkti priemones procedūroms ir operacijoms, mokėti už reabilitaciją, greitesnius vizitus pas gydytojus.

O vien dantų tvarkymas ir protezavimas senatvėje kiek atsieina. Ir akivaizdu, kad valstybės programos dantų protezavimui neužtenka.

Be to, kai kurios kitos didelės išlaidos, atėjus senatvei, neišnyksta. Jei dauguma daugiabučio gyventojų nusprendžia, kad reikia remontuoti namo stogą, laiptinę arba renovuoti visą namą, senjorai neturi kitos išeities kaip tik sutikti. O bankai senjorams pinigų jau neskolina.

4 mitas: gavęs vienkartinę išmoką pensininkas ją iškart pravalgys

Netiesa. Dauguma žmonių, kurie sulaukė pensijos, tikrai gali ir moka atsakingai elgtis su savo pinigais, nes tai darė visą savo gyvenimą. Valstybė turi pasitikėti savo gyventojais.

Daugelyje šalių žmonės gali patys pasirinkti, kaip jie nori gauti savo pensijai kauptas lėšas – visas iš karto, per periodines išmokas iki mirties ar taikant pirmų dviejų būdų derinį. Kitos šalys net kaupimo proceso metu leidžia nusiimti pensijai kauptas lėšas. Pvz., Šveicarijoje jas galima išsiimti būstui įsigyti ar verslui pradėti.

Be to, dabar viešojoje erdvėje vis daugiau kalbama apie finansinį raštingumą ir būsimi pensininkai jau žino, kaip svarbu atsakingai paskirstyti savo išlaidas.

5 mitas: valstybės skatinimu naudojasi tik turtingieji

Netiesa, nes dauguma gyventojų, kurie kaupia per gyvybės draudimą, – jokie turtuoliai. Kaip parodė pernykštis reprezentatyvus tyrimas, kurį atliko bendrovė „Spinter tyrimai“ ir kuriame dalyvavo 1007 respondentai, per gyvybės draudimą ateičiai daugiausia (69 proc.) kaupia vidutiniškai ir mažiau uždirbantys žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra nuo 200 iki 500 Eur per mėnesį.

Todėl valstybės skatinimas – galimybė susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio – daugumai žmonių, mokančių gyvybės draudimo įmokas, yra rimta paskata kaupti.

Šiuo metu gyvybės draudimo ir III pakopos pensijų fondų įmokų, nuo kurių galima susigrąžinti 15 proc. sumokėto GPM, lubos siekia 2000 Eur per metus. O nuo 2019 m. ši suma bus mažesnė – 1500 Eur, tačiau įvertinus pokyčius mokestinėje sistemoje (bus taikomas ne 15, o 20 proc. GPM), susigrąžintina maksimali GPM suma lieka ta pati – 300 Eur.

Tačiau įvestomis lubomis mes tarsi užprogramuojame žmones, kokią sumą jiems skirti savo oriai senatvei, o ta suma dabar anaiptol nėra pakankama. Jau dabar reikėtų galvoti apie lubų indeksavimo mechanizmus, nes kainos ir pragyvenimo lygis kyla.

Taigi, savarankiškas papildomas kaupimas III pakopoje – per gyvybės draudimą ar mokant įmokas į III pakopos pensijų fondus – tikrai gali padėti gyventojams užsitikrinti orią senatvę. Soti senatvė kiekvienam gyventojui ir turėtų būti valstybės tikslas, todėl svarbu aktyviai skatinti savarankišką kaupimą.