Net nepaisydama Europos Komisijos išvadų, kad Lietuvos ligoninėse yra per daug lovų, o kaimo bendruomenės turi per didelius ligoninių pajėgumus, Seimo opozicija su visais „bebrais“ priešakyje piestu stoja prieš tų pajėgumų mažinimą.
Ir nenuostabu. Juk „atrieda atidunda“ savivaldybių rinkimai, todėl visiems nomenklatūros „bebrams“, trokštantiems dar vienai kadencijai savo uodegas įmerkti į šiltus valdžios postus, tenka visas EK išvadas ir racionalius skaičiavimus kuo skubiau kišti užpečkin, o į dienos šviesą traukti senas „šarmankes“ su melodijomis apie neblėstančią meilę ir rūpestį „vargšu ir skriaudžiamu kaimo žmogumi“.
Štai Seimo narys konservatorius Antanas Matulas diagnozavo, kad ligoninių tinklo optimizavimo reforma vykdoma pragertomis smegenimis. Ir kad, pavyzdžiui, Pasvalio ligoninė labai gera vien tuo, kad ten jam pačiam labai gerai išoperavo tulžį, kai klinikose jo kolegei tokią pat tulžį išoperavo blogai. Ir dar su komplikacijomis... O kiti konservatoriai mano, kad tokia reforma pažeidžia Konstituciją, ir ketina kreiptis į KT. Tokio kreipimosi motyvus konservatorių atstovas pakomentavo labai originaliai: „ketinama uždaryti iki 30 ligoninių regionuose. Šios įstaigos mažesniuose miestuose yra ne tik sveikatos apsaugos tinklo dalis, bet ir bendruomenių centrai, svarbios darbo vietos ir krašto ekonomikos skatintojos.“ ⌠1⌡
Va taip. Baisu net pagalvoti, kokia ekonominė katastrofa ištiktų šalies regionus, jei vieną dieną staiga visi regionų gyventojai taptų sveiki. Dingtų darbo vietos, sužlugtų regionų ekonomika ir, maža to, net nebeliktų galimybės žmonėms ligoninių patalpose normaliai pabendrauti.
Ir dar baisiau būtų, jei, pvz., Pasvalio ligoninėje nebeliktų chirurgijos skyriaus. Tada Lietuvos gyventojams nebebūtų, kur išsioperuoti tulžies, mat klinikose, anot A. Matulo, jas operuoja blogai ir dar su komplikacijomis. Be to, gerinti „klinikų“ darbo A. Matulas nesirengia turbūt todėl, kad rinkėjai to nepastebės. O va, jei prie kiekvienos kaimo gryčios bus pastatytas tulžių operavimo centras ir iššauti fejerverkai jų atidarymo proga, tai tikrai pastebės, padėkos ir dar kokį partietį į savivaldybės tarybą įstums.
Nors oficialioji statistika pateikia visiškai kitokius duomenis, nei A. Matulo „patyriminės-piligriminės“ tulžies operacijos. Rimčiau sunegalavę pacientai rajoninių ligoninių vengia ir stacionariniam gydymuisi renkasi didžiųjų miestų gydymo įstaigas. Kai kur tokių išvykstančių net 90 proc. ⌠4⌡
Sveikatos apsaugai skirti pinigai – bendravimui?
Berodydami kaimo rinkėjui savo begalinę meilę, kurios pliūpsniai išsilieja reguliariai kas ketverius metus, konservatoriai suskėlė, kad „gydymo įstaigos mažesniuose miestuose yra ne tik sveikatos apsaugos tinklo dalis, bet ir bendruomenių centrai“. Ar tai reikštų, kad sveikatos apsaugai skirti pinigai turi būti naudojami... bendruomenių centrams? Nes tiek centrų, kiek dabar jau prikepta regionuose, neužtenka?
Pavyzdžiui, vien Kėdainiuose yra net 63 bendruomenių centrai su visomis patalpomis ir pastatais, bei visokiausiais gausiai finasuojamais „projektais“. Nemaža dalis bendruomenių įsikūrusios patalpose buvusių kaimo mokyklų, kurių politikai buvo prikepę, per rinkimus besirūpindami „vargšu kaimo žmogumi“, ir kurios paskui pasirodė nereikalingos. Taip švietimui skirti pinigai „netyčia“ buvo panaudoti kaimo bendruomenių „trali vali“ poreikiams, o jei tiksliau – politikų, pirkusių „vargšų kaimo žmonių“ meilę, sąskaitoms apmokėti. Dabar Seimo opozicija tą patį planą rezga, kėsindamasi ir į sveikatos apsaugai skirtus pinigus? Mat, jos nuomone, šiuo metu, kai šalyje trūksta lėšų gydyti sunkias ligas, o Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai vieni blogiausių visoje Europoje, už sveikatai skirtus pinigus gyventojams būtų geriau ne gydytis, bet šiaip pabendrauti ar pasilinksminti.
Regionų ligoninės – nauji startuoliai darbo vietoms kurti?
O kad konservatoriai darbo vietas regionuose linkę kurti ne, pavyzdžiui, žemės ūkio ar verslo įmonėse, bet ligoninėse – jokia naujiena. Mat tik dėl opozicijos buhalterių sukeltų emocinių burbulų ūkininkai buvo nuskalpuoti papildomais mokesčiais, atimant iš jų galimybę daugiau investuoti į naujas technologijas ir greičiau kurti aukštesnės vertės darbo vietas regionuose. Dabar už tuos iš ūkininkų atimtus pinigus bus kuriamos darbo vietos ligoninėse. Ir, pasirodo, ne tik personalui, bet dar ir keistiems „ligoniams“, kurių pagrindinis darbas bus už nemokamus pietus tiesiog pasivolioti tuščiose ligoninių lovose pinigų įsisavinimo vardan. Mat Seimo narys A. Matulas nė nemirktelėjęs prisipažino, kad „rajonų gydymo įstaigos, norėdamos gauti finansavimą, priverstos didinti guldomų ligonių skaičių.“⌠12⌡ Tai reiškia, kad į ligonines guldomi tie žmonės, kuriems nereikia nei gulėti, nei gydytis, tik savo gulėjimu tereikia padėti „gauti finansavimą“. Tiesiog tobulas finansinės piramidės pavyzdys viešajame sektoriuje: sveikatos apsaugai skirti pinigai švaistomi tam, kad paskui būtų galima jų gauti dar daugiau.
Jeigu toks valstybės lėšų grobstymas vardan darbo vietų išsaugojimo vyktų privačiame sektoriuje, verslininkai neišlįstų iš kalėjimų. Tačiau viešajame sektoriuje tai yra normalu ar net pagirtina. O opozicijos buhalterės su savo „lokatoriais“ jau vėl ieško tų, kuriems vardan geresnių viešųjų paslaugų ir didesnės teisybės vertėtų padidinti mokesčius. Nes opozicijos, kaip ir senosios nomenklatūros, „teisybė“ paprasta – jei pinigų švaistoma per daug, reikia ne mažinti švaistymą, bet ieškoti papildomų pinigų tą švaistymą finansuoti.
Ligomis kelsime Lietuvos ekonomiką?
Tuo metu, kai Lietuvos konservatoriai ruošiasi ligoninių lovomis kelti regionų ekonomiką ir didinti BVP, pasaulio ekonomikos ekspertai siūlo visiškai priešingus sprendimus. Jie teigia, kad toks dydis, kaip BVP, gimęs gamybos amžiuje praeitame šimtmetyje, šiandien yra visiškas „fake news“. ⌠7⌡ Ekspertai siūlo, kad, pavyzdžiui, žmonėms gydyti skirtos išlaidos būtų ne pridedamos prie BVP dydžio, bet atvirkščiai – minusuojamos. Mat šiek tiek makabriška džiaugtis ekonomikos augimu dėl to, kad žmonės daugiau serga, daugiau smurtauja ar pan. Apie tai, kad žmonių gerovę reikia matuoti visiškai kitais vienetais, o ne BVP, kalba ir Lietuvos ekonomistai.
Tačiau jų Seime kol kas nėra. O pagrindinė Seimo ekonomistė Aušra Maldeikienė, tikėtina, nusprendusi, kad BVP ir ligoninių lovų skaičiavimas yra visų kitų Lietuvoje likusių idiotų reikalas, sumanė pakeisti savo profesiją ir tapti vyriausiąja ginkluotųjų pajėgų vade. Todėl, panašu, Lietuvoje dar ilgai džiaugsimės BVP, kuris didėja ne todėl, kad žmonės regionuose daugiau dirba, bet todėl, kad daugiau serga, ar net „tuščiai“ vartosi ligoninių lovose. O ekonomistai dar ilgai suks galvas, kodėl, pavyzdžiui, Estijoje, kuri turi identišką BVP vienam gyventojui, yra dvigubai daugiau kapitalo, ir, ne paslaptis, gerokai didesni atlyginimai.
„Pragerti“ Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai
Konservatorių atstovas A. Matulas teigia, kad sveikatos apsaugos reforma vykdoma „pragertomis“ smegenimis, bet būtų įdomu sužinoti, kokiomis smegenimis buvusios vyriausybės su visais nomenklatūros „bebrais“ sugebėjo sukurti tokią sveikatos apsaugos sistemą, kurią taikliausiai galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – „bordelis“. Mat visi statistiniai rodikliai, į kuriuos tik pažiūrėsi, rodo, kad Lietuva, lyginant su kitomis Europos ar EBPO šalimis, „kiša“ daugiausiai pinigų į visas infrastruktūras ir gydymosi procesus, bet turi beveik pačius blogiausius gyventojų sveikatos rodiklius.
Lietuvoje, lyginant su kitomis ES valstybėmis, vienam gyventojui tenka bene daugiausiai ligoninių lovų ir plotų – 2 vieta ⌠2⌡, labai daug gydytojų – 3 vieta ⌠3⌡, labai daug hospitalizavimų – 3 vieta. ⌠4⌡ Pasižymime ir labai dažnu vaikščiojimu pas gydytojus – 5 vieta. Pas juos kiekvienas Lietuvos gyventojas apsilanko vidutiniškai 8,7 karto per metus (Švedijoje – tik 2,9 karto). ⌠5⌡ Pagal vaistų suvartojimą irgi esame prie lyderių – 356 eurai per metus (Estijoje 230 eurai per metus). ⌠5⌡
Be to, Lietuvos gyventojai, lyginant su kitomis ES ir EBPO šalimis, gana sveikai maitinasi, daug sportuoja ir mažai serga nutukimu ⌠5⌡. Taigi, pagal pastangas būti sveikiems (inputs) atrodome labai puikiai.
Tačiau pagal sveikatos rezultatus (outcomes), lyginant su kitomis Europos šalimis, atrodome daugiau nei liūdnai. Tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje pati mažiausia – 74,6 m., gyventojų sveikatos būklė pati blogiausia – tik 43 proc. gyventojų nurodo esantys geros sveikatos (Airijoje – 82 proc.) ⌠2⌡. Mirštamumas nuo ligų, kurių buvo galima išvengti gydymo metodais, beveik didžiausias (vyrų – 2 vieta, moterų – 5). Lietuvoje didžiausias vyrų sergamumas širdies ligomis, lėtiniais plaučių obstrukciniais susirgimais ⌠5⌡, ir nuo 1990 m. vienas mažiausių „pasistūmėjimų į priekį“ gydant onkologines ligas.⌠4⌡ Jau visi žinome, kad Lietuvoje daugiausia savižudybių – diagramoje vyrų savižudybių stulpelis, lyginant su kitomis Europos šalimis, atrodo lyg K. Lavrinovičius liliputų šalyje. O kur dar sergamumo sifiliu (2 vieta) ar tuberkulioze (2 vieta) rekordai? ⌠5⌡
O jei pasilygintume su panašaus ploto Airija, čia lovų skaičius vienam gyventojui yra net 2,6 karto mažesnis nei Lietuvoje, o gydytojų –1,53 karto mažiau. Užtat Airijos gyventojų sveikatos rodikliai dvigubai geresni, nei Lietuvos, o nepatenkintų medicinine priežiūra pacientų dalis identiška. ⌠2⌡
Daugiau nei akivaizdu, kad šalies gyventojų sveikata priklauso ne nuo lovų skaičiaus ar sveikatos įstaigų tinklo tankumo. Todėl beliktų tik paklausti konservatorių atstovo A. Matulo:
1. Kokiomis smegenimis Lietuvoje buvo kurta visa sveikatos apsaugos sistema, kurioje labai daug lovų, daug plotų, daug gydytojų, daug hospitalizavimų, daug gyventojų vaikščiojimo pas gydytojus, tačiau viso šito rezultatas – patys blogiausi šalies gyventojų sveikatos rodikliai? Negana to, kad ši sveikatos apsaugos sistema sunkiai gydo širdies ligas, bet ir nelabai sugeba išgydyti „sovietmečio romantikos“ laikų ligos sifilio.
2. Kokiomis smegenimis buvo kurta sveikatos apsaugos sistema, kurioje labai daug gydytojų, tačiau eilėje pas specialistus žmonės laukia po mėnesį ar du? Kokiomis smegenimis naudojantis PSDF pinigai kreipiami ne į specialistų pajėgumų didinimą, bet į išlaikymą „lovų“, į kurias žmonės guldomi tik tam, kad pasivoliotų ir įsisavintų pinigus?
3. Kokios smegenys Lietuvoje diegė e-sveikatos sistemą, kad 2013 metais (konservatorių Vyriausybės darbo rezultatas) pagal e-sveikatos įdiegimo indeksą ligoninėse Lietuva buvo totaliai paskutinėje vietoje (Estijoje šis indeksas buvo 7 kartus didesnis)? ⌠5⌡
Pasaulis sako „stop“ lėšų švaistymui, Lietuvoje viskas lieka po senovei
Jei pasižvalgytume po pasaulį, tai ir kitose šalyse sveikatos apsaugos sistemos, nors ir veikiančios žymiai efektyviau, nei Lietuvoje, gerokai braška per siūles. Mat išlaidos sveikatos apsaugai visur didėja šuoliais. Ekspertai ⌠7⌡ suskaičiavo, kad jeigu sveikatos apsaugos sistemose nebus jokių kardinalių pokyčių, iki 2040 m. išlaidos sveikatos apsaugai padidės iki 150 proc., o tokios naštos kai kurios šalys tiesiog nepatemps. ⌠8⌡ Juolab, kad didėjančios išlaidos toli gražu neatsispindi gyventojų sveikatos rodikliuose. Ekspertų nuomone, didžiausia blogybė yra ta, kad sveikatai skirtų lėšų naudos gavėjų sąraše pacientas lieka paskutinis.
Pirmoje vietoje, žinoma, yra farmacijos ir medicininių technologijų kompanijos, siekiančios maksimizuoti pelnus. Toliau – draudimo kompanijos, norinčios minimizuoti išlaidas. Tada – mokslininkai ir tyrėjai, siekiantys publikuoti kuo daugiau straipsnių, gydymo įstaigos, norinčios tiekti daugiau paslaugų, už kurias gauna savo pelnus. Liūto dalį nusigriebia ir rinkodaros kompanijos, „iškišinėjančios“ vaistus į rinką. Na, jei dar atsigręšime į Lietuvą, čia naudos gauna ir politikai, panaudodami sveikatos pinigus populizmui finansuoti. O kur dar biudžeto pinigų plovėjai?
O pacientas su savo gaunama nauda šiame įvairiausių interesų labirinte lieka paskutinis. Pasveiks – gerai, nepasveiks – dar geriau, nes dėl to tik didės nauda farmacijos įmonėms, gydymo įstaigoms ar net regionų ekonomikai. O jei nuo pagydomų ligų iškeliausi pas Abraomą, niekam dėl to galvos neskaudės.
Todėl į 2018 m. Pasaulio ekonomikos forumą susirinkę ekspertai tarė „stop“ visam šiam balaganui ir pasiūlė visiškai kitus sveikatos sistemų valdymo ir vertės kūrimo modelius.
Jų pasiūlytas sveikatos sistemų valdymo modelis vadinasi Value-based Healthcare, ⌠9⌡ ir jame vertės gavėjų sąrašas yra apverstas aukštyn kojomis. Tai reiškia, kad pirmiausiai naudą gauna pacientas, paskui – visi likusieji. Šio modelio, naujosios sveikatos apsaugos paradigmos, esmė ta, kad vertinami pacientų gydymo rezultatai ir gyvenimo kokybė, o ne paslaugų prieinamumas, patogumas, servisas ar, juolab, lovų skaičius. Panaudojant naująsias technologijas, pvz., BIG Data, kurios gali apdoroti milijonus nestruktūruotų paciento duomenų, vertinami konkretūs rezultatai, gauti per visą gydymo trukmę. Modelio įgyvendinimui kuriamos tam tikros vertės grandinės (value chain), kurias sudaro visi gydymo procesui reikalingi „dalininkai“ – farmacininkai, gydytojai, sveikatos priežiūros įstaigos, mokslininkai, įrangos gamintojai, procesų analitikai ir t. t. O apmokėjimas iš sveikatos draudimo fondų vykdomas tik už konkrečius gydymo rezultatus, nesvarbu, kiek pacientui bus suteikta konsultacijų, procedūrų, atlikta operacijų, ar kiek ir kokio brangumo vaistų paskirta.
Čia įtraukiama atsakomybė ir paties paciento, kuriam būtų finansiškai nenaudinga nesilaikyti gydytojų nurodymų, dietų, nesportuoti ar gyventi nesveiką gyvenimo būdą. Prie šio modelio galės būti prijungti ir kiti modeliai, pavyzdžiui, 4P medicine, apimantis ligų prevenciją, genetinį pasą ir pan., bei, žinoma, naujosios technologijos, kurios leidžia nuotoliniu būdu stebėti ir fiksuoti pokyčius paciento organizme.
Preke šiuo atveju jau tampa nebe vaistai, tyrimai ar procedūros, bet visa vertės grandinė, kurioje būdamas pacientas pasveiko ar pasiekė konkrečius sveikatos rodiklius.
Toks modelis jau pradėtas taikyti Švedijoje, ir jo operatorius yra Stokholmo apygardos taryba. Kai, pavyzdžiui, apmokant kelio sąnario operacijas buvo pradėta mokėti tik už gautus rezultatus, per dvejus metus gydymo rezultatai pagerėjo apie 20 proc., tiek pat sumažėjo ir gydymo išlaidos. Be to, privačiose gydymo įstaigose šis modelis veikė 10 proc. efektyviau. Nereikia būti ekstrasensu spėjant, kad jei Lietuvoje tokie modeliai būtų taikomi ne valstybinėse, o privačiose gydymo įstaigose, čia jie veiktų kur kas efektyviau, nepaisant „didelių“ gydytojų atlyginimų ar brangios įrangos. Mat privačiose gydymo įstaigose iš vertės grandinės būtų eliminuoti neefektyvaus valdymo, korupcijos ir visos galybės su sveikata nesusijusių interesų kaštai.
Pigesni vaistai – tik su naujais sveikatos sistemų valdymo modeliais
Šis modelis sprendžia dar vieną grėsmingą viso pasaulio problemą – nesustabdomą ir nesuvaldomą vaistų kainų kilimą. Vaistai visame pasaulyje brangsta ne dienomis, o valandomis. Pavyzdžiui, per vieną naktį gali pabrangti net 500 kartų (vaisto „Daraprim“ atvejis). Gamintojai tokius šuolius aiškina tuo, kad jiems reikia lėšų naujiems tyrimams. Galima tik įsivaizduoti, koks kiltų „kipišas“ jei, pavyzdžiui, per vieną naktį 500 kartų pabrangtų pienas, o ūkininkai pasiteisintų, kad jiems reikia pinigų naujai karvių bandai. Tačiau toks vaistų brangimas vyksta tyliai ir nepastebimai. Net eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, atsakingas už visus Europos sveikatos reikalus, to nepastebėjo. Nors užsukęs į Lietuvą kartais paragina boikotuoti prekybos tinklus dėl brangstančių kalafiorų. Nors kalafiorais, kad ir pigesniais, vargu ar būtų galima išgydyti tuberkuliozę ar sifilį.
Organizacijos „Open Konwledge“ įkūrėjas Rufus Pollock teigia, kad vaistų kainų augimas turi būti pakeistas naujais mechanizmais. Organizacija paruošė mokėjimo už vaistus projektą Innovative two-part payment models,⌠10⌡ kuriuo siūlo už vaistus mokėti dviem dalimis. Nes vaisto kainą sudaro 1 proc. gamybos išlaidų ir 99 proc. mokestis už licencijas. Siūloma iš karto mokėti tik 1 proc. gamybos išlaidų, o mokėjimus už licencijas susieti su konkrečia ir išmatuota vaisto nauda pacientui.
Pritaikius tokį modelį, iš vaisto kainos būtų eliminuotos ir grandiozinės rinkodaros išlaidos, kurias apmoka vartotojai ar PSDF mokesčių mokėtojai.
Pavyzdžiui, kompanija „Johnson&Johnson“ rinkodarai išleidžia 2,3 karto daugiau, nei moksliniams tyrimams, vaistų gamintojai „Novartis“ – 1,47 karto daugiau, „Pfizer“ – 1,72 karto.⌠11⌡ Suskaičiuota, kad, pvz., JAV vaistų gamintojai tik 3 milijardus dolerių rinkodaros lėšų skiria vartotojui, o 24 milijardus – tiesiogiai „sveikatos priežiūros specialistams“, kurie tuos vaistus išrašo. Todėl vartotojai, pirkdami brangius vaistus, dažnai moka ne už kokybę ar naujus mokslo atradimus, o už paprasčiausią „makaronų kabinimą“ ant jų pačių ausų.
„Lovų mūšis“ ir beviltiškai skaudantys sąnariai
Savo feisbuko paskyroje radau vienos moterytės skundą: „man taip skauda sąnarius, taip skauda. Einu aš ir einu pas tuos gydytojus, o man vis skauda ir skauda“.
Jeigu šios moterytės skundą išverstume į Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų kalbą, jis skambėtų maždaug taip: moterytei nesvarbu, kiek ligoninės plotų ir lovų bus jos kaime, kiek ir kokių gydytojų dirbs tose ligoninėse, kiek procedūrų ir operacijų turės būti atlikta, jai nesvarbu, kiek ir kokio brangumo vaistų bus paskirta, kokios partijos politikų abrozdėliai kabos ant kaime esančios ambulatorijos langų, jai nesvarbu, kokio dydžio Seimo opozicijos batalionas atvažiuos ginti jos interesų, ir, galiausiai, jai nesvarbu, kiek savo vaikščiojimu pas gydytojus ji pakels regiono ekonomiką. Jai svarbu tik turėti sveiką sąnarį ir gyventi kokybišką gyvenimą. Ir nesvarbu, kur tas sąnarys bus pagydytas – ar kaimo ambulatorijoje, ar pačiame mėnulyje.
Tačiau nomenklatūros „bebrų“ interesai šiuo atveju visiškai kiti. Jiems visiškai neįdomūs tie moterytės sąnariai. Jiems nereikia jokių naujų sveikatos sistemos valdymo modelių. Jiems tereikia laimėti rinkimus savivaldybėse. Ir reikia ieškoti būdų, kaip tai padaryti, neturint nei idėjų, nei šiaip jokių smegenų, nei pragertų, nei nepragertų. O čia kaip tik, tarsi aklai vištai grūdas, pasitaikė tos ligoninių lovos, kurios gali pasitarnauti, kaip valiuta rinkėjų balsams regionuose pirkti.
Todėl panašu, kad ateinančioje Seimo sesijoje, jau pasibaigus „Naisių vasaros“ peržiūrai, laukia naujas šou, kuris vadinsis „lovų mūšis“. Vienoje barikadų pusėje – naujoji Vyriausybė, kitoje – senieji nomenklatūros „bebrai“. Tikrai visiems bus linksma – ir dalyviams, ir žiūrovams. Tik, gaila, kad nebus linksma tai vargšei moterytei, kuriai kaip skaudėjo sąnarius, taip ir skaudės.
Šaltiniai:
1. K. Kazakevičius „Ligoninių tinklo pertvarka sėja nerimą“; Lietuvos žinios, 2018 07 03;
2. State of Health in the EU. Lietuva. Šalies sveikatos profilis 2017; EBPO, EK;
3. OECD Data. Doctors;
4. Health at a Glance: 2017 OEDC indicators;
5. Health at a Glance: Europe 2016. State of health in the EU Cycle;
6. V. Danauskienė „ Analizė parodė žiaurią realybę: tai, kas vyksta Lietuvos ligoninėse, netelpa į jokius rėmus“;
7. David Pilling „ 5 ways GDP gets it totally wrong as a measure of our success“; The Financial Times, 2018 01 17;
8. E. Akpakwu, G. Seidman „ The ₴25 trillion healthcare problem and how to address it“. WEF, 2018 05 24;
9. World Economic Forum; „ Value in Healthcare. Laying the Foundation for health System Transformation“;in collaboration with Boston Consulting group (BCG);
10. R. Pollock „ Drugs cost too much. There is a better way to fund medical innovation“; iMed project; WEF, 2018 05 18;
11. A. Swanson „Big pharmaceutical companies are spending far more on marketing than research“; The Washington Post, 2015 02 11;
12. V. Danauskienė „Iki šiol neskelbtas juodasis ligoninių sąrašas: kodėl į tas įstaigas geriau nepatekti“; Delfi, 2018 08 02
