2018 m. liepos 5 d. Lietuva oficialiai tapo pilnateise EBPO šalimi nare, tai – paskutinis Lietuvos integracijos į svarbiausias Vakarų pasaulio institucijas žingsnis. Narystė organizacijoje leidžia Lietuvai ne tik gauti geriausia pasauline patirtimi grįstas rekomendacijas, bet ir pritaikyti jas praktikoje tobulinant valstybinį reguliavimą.
Atsargus ir atsakingas požiūris reguliuojant rinkos subjektus pabrėžiamas EBPO „Pagrindinių reguliavimo kokybės ir veiklos rezultatų principuose“ (angl. Guiding principles for regulatory quality and performance). Šiose gairėse teigiama, kad tiek vykdant tęstines ir ilgalaikes socialines, ekonomines ir technologines reformas, tiek reguliuojant rinkos subjektus tam, kad valstybinis reguliavimas būtų skaidrus, atsakingas ir žvelgiantis į priekį, valstybės reguliuodamos privalo apsvarstyti, kokį sudėtinį ir tarpusavyje susijusį poveikį numatomas reguliavimas turės.
Šiose gairėse numatyti 7 principai, kuriais vadovaujasi pažangiausios Vakarų valstybės, iš kurių 4 – itin aktualūs reguliavimui Lietuvoje tobulinti.
1. Nuolatinis reguliavimo efektyvumo ir poveikio vertinimas.
EBPO rekomenduoja nuolat, sistemiškai vertinti reguliavimo poveikį ir tai, ar išpildomi numatyti tikslai. Labai svarbu, kad vertinimas būtų atliekamas žiūrint ne iš reguliuotojo, bet iš tų, kurie yra reguliuojami, perspektyvos. Tik tokiu būdu valstybė gali suprasti, kokį poveikį piliečiams ar verslui sukelia aptariamas reguliavimas.
Kiekvienas valstybinis reguliavimas turi turėti savo tikslą. Tad prieš įvedant naują reguliavimą, būtina nuolat atlikti esamo teisinio reguliavimo efektyvumo vertinimą. Ar jis efektyviai padeda pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Paaiškėjus, kad politika – neefektyvi, reguliavimo arba atsisakyti, arba jį keisti. Tačiau ir šiuo atveju privalu atlikti numatomo reguliavimo efektyvumo vertinimą bei įvertinti jį per kaštų ir naudos prizmę, t. y. ar naujas reguliavimas tikrai sukels daugiau teigiamų nei neigiamų pasekmių.
Valstybė prieš reguliuodama pati, turėtų apsvarstyti ir galimas alternatyvas, tokias kaip savireguliacija. Kitaip tariant, ne viskas valstybėje turi būti sureguliuota, kai dažnai būna efektyvesnių priemonių norimam rezultatui pasiekti.
Be abejo, paprasčiausia – neskubėti eksperimentuoti griežtinant ūkio subjektų reguliavimą – taikyti tik tas priemones, kurios visame pasaulyje pripažįstamos kaip efektyvios.
2. Prižiūrinčių institucijų efektyvumo užtikrinimas ir galimos diskriminacijos eliminavimas.
EBPO skatina užtikrinti, kad reguliavimas ir už jų įgyvendinimą atsakingos institucijos yra skaidrios ir nediskriminuojančios.
Peržiūrint esamą reguliavimą ar įvedant naują, EBPO teigimu, yra privalu kuo anksčiau įtraukti subjektus, kuriuos jis liečia ar gali paveikti, su jais konsultuotis. Šis konsultavimasis turėtų būti savalaikis, skaidrus ir jo ribos turi būti aiškiai visiems suprantamos.
Tuo atveju, kai jau apsispręsta reguliuoti, administraciniai terminai ir procedūros turėtų leisti ūkio subjektams tinkamai pasirengti šių sprendimų įgyvendinimui.
3. Konkurencijos skatinimas.
EBPO gairėse teigiama, kad ūkio reguliavimas turi būti modeliuojamas taip, kad visuose jo sektoriuose būtų skatinama konkurencija, nebent viešasis interesas reikalauja, kad būtų elgiamasi kitaip. Kitaip tariant, jei nusprendžiama griežtinti reguliavimą bet kuriame rinkos sektoriuje, turi būti pateikti labai aiškūs, apčiuopiami argumentai, kodėl tai reikia daryti.
EBPO nuomone, turėtų būti įvertinama ar sugriežtinto reguliavimo neigiamos pasekmės nenusveria teigiamų, taipogi, ar nėra alternatyvių priemonių ar reguliacinių sprendimų, kurie leistų pasiekti išsikeltus uždavinius, kartu neapribojant konkurencijos ir sukeliant mažiau neigiamų pasekmių.
4. Reguliavimas – įrankis konkurencijos skatinimui.
EBPO nurodo ir skatina vykdyti rinkos liberalizaciją, eliminuoti perteklinius reguliacinius barjerus prekybai, investicijoms, per reguliavimą skatinti rinkos atvirumą, ekonominį efektyvumą ir konkurenciją.
EBPO rekomenduoja vengti įvesti tokius naujus reguliacinius mechanizmus, kurie užsienio šalių praktikoje nepasiteisino arba neskatina konkurencijos.
Taigi, prieš sprendžiant dėl naujų reguliacinių priemonių, svarbu a) įvertinti jau egzistuojančio reguliavimo efektyvumą (galbūt jis įgyvendinamas nepakankamai, galbūt tam reikia skirti papildomai lėšų, gal yra kokių nors kitų faktorių, kurie tam daro įtaką); b) įvertinti potencialių naujų reguliavimo priemonių efektyvumą.
Jau visai netrukus Sveikatos apsaugos ministerija turėtų paruošti Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo būtų dar labiau sugriežtintas tabako sektoriaus reguliavimas. Daugiausia diskusijų sukeliantys svarstomai klausimai – bendrinės tabako gaminių pakuotės (BTGP) (angl. plain packaging) įvedimas, kuria bus suvienodinami visi tabako gaminių pakeliai, tabako gaminių prekyba tiesiogiai neprieinamu būdu bei nerūkymo zonų išplėtimas. Kitaip tariant, tai priemonės, kurios pasaulyje užsibrėžtų apčiuopiamų rezultatų nedavė, tačiau dar labiau pastūmėjo vartotojus į šešėlinę rinką, tuo pačiu metu suvaržydamos konkurenciją tarp gamintojų.
Narystė EBPO, kad ir kaip džiugintų savaime, visgi, yra tik įrankis. Tam, kad įrankis atitiktų savo prasmę, juo reikia naudotis. Rekomendacijos dėl efektyvesnio ir geresnės kokybės teisinio reglamentavimo yra toks įrankis, kuris turi savyje potencialą pakylėti Lietuvos teisinę aplinką į aukštesnį lygmenį.
Tikėkimės, įstojimas į EBPO atvers naują puslapį vertinant esamo teisinio reguliavimo efektyvumą, sprendžiant būtinybę jį keisti bei Valstybei konsultuojantis šiais klausimais su tais subjektais, kuriuos palies jos sprendimai visuose sektoriuose. Geras meistras visada pasakys, kad įrankiais privalu naudotis.
