Šiame tekste negvildensiu to orumo aspekto, kurį lemia paties žmogaus pastangos būti oriu ir garbingu. Plačiau apsistosiu ties visuomenės galiomis arba negalia suteikti žmogui galimybes būti oriu. Tos objektyvios sąlygos gali egzistuoti nepriklausomai arba net būti nukreiptos prieš paties individo siekį susikurti prasmingą ir aprūpintą gyvenimą sau pačiam ir savo artimiesiems. Žinoma, ekonomika ir materialinė žmogaus būtis yra viena kertinių sričių, apibrėžiančių oraus bendrabūvio su kitais visuomenės nariais standartą.
Filosofas Leonidas Donskis tvirtino, kad orumas yra savotiška estafetės lazdelė, kurią perimame iš ankstesnių kartų, tuo pabrėždamas jo istoriškumą. Deja, nepriklausoma Lietuva negalėjo organiškai perimti tos lazdelės iš sovietinės Lietuvos. Ji negalėjo to padaryti jau vien dėl to, kad anoji Lietuva buvo labai toli nuo orumo idealo visomis to žodžio prasmėmis: žmogaus teisių, socialiniu, ekonominiu ir kultūros aspektais.
Tais laikais orumas buvo išbrauktas net iš vartojamų sąvokų žodyno, jau nekalbant apie jo atbalsius kasdieniame gyvenime. Tad nepriklausomai Lietuvai reikėjo kurti orumo sampratą ir savivoką plyname lauke, su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis ir komplikacijomis. Džiugu, kad būsimojo Popiežiaus vizito į mūsų šalį išvakarėse atsiranda puiki proga pakalbėti apie įvairius asmens orumo teologinius ir socialinius aspektus.
Savitikslis ūkio augimas – žalingas
Turbūt nebus labai klaidinga, jei ne tapatinti, tai bent jau sieti orumą su laime. Šiandien ekonomikoje laimės sąvoka įsitvirtina greta tokių tradicinių makroekonominių apibrėžčių kaip BVP, infliacija, investicijos ir pan. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy subūrė autoritetingą visame pasaulyje pripažintų ekonomistų ir statistikų komisiją, vadovaujamą Nobelio ekonomikos premijos laureato Josepho Stiglitzo, pavedęs jai ištirti galimybes pereiti prie alternatyvių rodiklių sistemos, rodiklių, kurie matuotų žmogaus ir visuomenės gerovę ne piniginiais, o laimės, laisvalaikio ir kitų panašių vertybių vienetais.
BVP savaime mažai ką pasako apie laimės pojūtį. Kartais gali net ir iškreipti vaizdą. Pavyzdžiui, BVP galima didinti likviduojant gaisrų pasekmes ir duodant užsakymus statybos firmoms atstatyti nuniokotus objektus, tuščiai eikvojant degalus stovint automobilių kamščiuose ir daugybe kitų būdų, kurie neturi nieko bendro su racionaliu visuomenės išteklių naudojimu.
Minėtoji J. Stiglitzo komisija savo darbą atliko metodologiniu požiūriu, tačiau iki galo laimės matavimo problemos neišsprendė. Iškilo nemažai sunkumų rinkti informaciją namų ūkių lygiu, užtikrinti jos palyginamumą, įdiegti naują sistemą į statistikos institucijų praktiką ir pan. Tačiau suvokimas, kad darbą reikia tęsti, išliko – tiesiog tam reikia daugiau laiko ir pastangų.
Modernioji ekonomikos teorija atkreipia dėmesį į tai, kad ekonomikos augimas nėra savaiminis tikslas. Tai, kad negalima ir netikslinga maksimizuoti ekonomikos plėtros, atsakyta jau senokai net neišeinant už siaurų tradicinės ekonomikos teorijos rėmų. Tiesiog perdėta orientacija į spartų BVP kilimą lemia ekonomikos perkaitimą, destabilizaciją ir ekonomikos ar finansų krizę ateityje. Kitaip tariant, nežabotas ekonomikos augimas nėra tvarus ribotų visuomenės resursų atžvilgiu.
Neteisybės jausmas žemina
Pastaraisiais dešimtmečiais tvarumo sąvoka pasipildė naujomis, socialinėmis spalvomis. Valstybė, kuri rūpinasi tik besaikiu ekonomikos pyrago kepimu, o ne padalijimu, rizikuoja, kad jos socialiniai pamatai ims eižėti, kadangi ekonomikos pažangos vaisius pasisavins absoliučiai mažoji visuomenės dalis, tuo tarpu dauguma jausis nustumta nuo gėrybių stalo.
Šią tendenciją lemia jau pats technologinės pažangos pobūdis, kuris pasireiškia tuo, kad ekonomikos ir verslo požiūriu labiausiai apdovanojami tie, kurie yra greičiausi, kūrybiškiausi, inovatyviausi, lanksčiausi ir t. t. Jų laimikis – didžiausi dividendai už gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių ir rizikuoti savo turtu bei reputacija. Ketvirtoji pramonės revoliucija šį procesą tik sustiprina.
Todėl labai tikėtina, kad tokia šalis bus nelaiminga, kadangi jos ekonominė ir technologinė pažanga bus „perkama“ visuomenės dezintegracijos ir jos daugumos nepasitenkinimo sąskaita. Juk orumas yra ne tik absoliuti sąvoka, t. y. kiek ekonominių gėrybių per laiko vienetą uždirba žmogus arba namų ūkis, bet ir tai, ar jis jaučiasi „teisingai“ atlyginamas kitų visuomenės narių atžvilgiu.
Jeigu valdžia nusišalina nuo aktyvios nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo funkcijos, beveik garantuota, kad visi socialinės atskirties rodikliai tik gilės. Jeigu taip atsitiktų, ta aplinkybė, kad konkretaus žmogaus darbo užmokestis, pensija ar socialinė išmoka padidėjo, nebetenka esminės reikšmės, kadangi jis jausis nelaimingas, regėdamas, kad jo kaimynų, vietos bendruomenės ar visos šalies gerovės vidurkis augo kur kas sparčiau.
Iš to kyla skaudžios pasekmės, kad toks pilietis nebus lojalus darbuotojas savo darbdavio ir, tikėtina, savo valstybės atžvilgiu. Ir jeigu privatus darbdavys, kad ir vedamas trumparegiško išskaičiavimo, gali nereaguoti į šią situaciją, kadangi už vartų laukia daug kitų norinčių dirbti už tokį patį atlyginimą, tai valstybė šitokiu mąstymu kliautis negali. Dėl socialinės dezintegracijos atsiranda daugybė kitų išvestinių problemų, kaip antai, masinė emigracija, kriminogeninės situacijos paaštrėjimas, streikai, visuomenės nuotaikos blogėjimas, auga jos pažeidžiamumas nedraugiškų valstybių propagandai ir pan. Kova su šiomis pasekmėmis reikalauja kur kas didesnių išlaidų nei tikslas užtikrinti tolygesnį visuomenės pajamų augimą.
Labai svarbu nepamiršti ir vadinamojo verslo ciklo veiksnio. Kilus ekonominėms krizėms valdžia dažnai apeliuoja į mūsų patriotiškumą, visuomenės solidarumo jausmą, ragindama jos narius „susiveržti“ diržus, kiekvienam stoiškai priimti krizės iššūkius. Tą krizės kainą reikalaujama sumokėti įvairiomis formomis, t. y. padidintų mokesčių, sumažėjusių atlyginimų ir socialinių išmokų, netgi laikino nedarbo. Tuo pat metu dosniai dalinami pažadai, kad krizės valdymo priemonės yra laikinos ir nustos savo galios, kai ekonomika ir socialinis gyvenimas grįš į normalias vėžes. Deja, tik retais atvejais tai įvyksta iš tikrųjų.
Drįsčiau tvirtinti, kad Lietuvoje nebuvo įgyvendintas nė vienas pažadas grįžti prie ikikrizinių mokesčių tarifų, o valstybės tarnautojų darbo užmokestis daugeliu atveju pastarąjį dešimtmetį liko beveik nepakitęs. Gydytojai, mokytojai, bibliotekininkai dar ilgus metus buvo guodžiami, kad jau „tuoj tuoj“ ir jų algos pajudės. Privačiame sektoriuje atlyginimai augo sparčiau, tačiau ir šiuo atveju toli gražu ne visada galima kalbėti apie orių darbo ir gyvenimo sąlygų užtikrinimą.
Pyragą valgyti reikia drąsiai
Matau nebylų klausimą klausytojų ir skaitytojų lūpose: „o tu pats, pranešėjau, ar buvai nuoseklus atstovaudamas šią poziciją?“ Sunku išlikti objektyviu vertinant save patį, todėl leisiu kalbėti faktams. Iki 2011 m. teigiau, kad minimalios mėnesio algos didinimas Lietuvoje turi būti labai atsargus, kadangi šalies pramonė ir kitos ūkio šakos dar tebesilaižė globalinės finansų krizės žaizdas. Tačiau jau antrojoje 2011 m. pusėje daugelis ekonominių rodiklių bylojo, kad blogiausia – praeityje, o pats atsigavimas tapo negrįžtamas, todėl politikos kursą reikėjo sukti į kitą pusę – gyvenimo lygio kėlimo ir vidaus rinkos skatinimo. Todėl jau 2011 m. rudenį, o ne 2016 ar 2017 m., ėmiau aktyviai reikalauti ryžtingo MMA didinimo, nors tuo metu Lietuvoje tai nebuvo itin populiari pozicija. Vėliau 2012 m. Seimo rinkimus laimėjusi partija pakėlė MMA vienu žingsniu nuo 850 iki 1000 Lt ir dėl to neatsirado nei masinio nedarbo regionuose, nei kitų neigiamų šalutinių reiškinių.
Politikų raginimai, kad pirma reikia iškepti ekonominį pyragą, o tik vėliau jį dalinti, atsimuša į visuomenės skepticizmo sieną. Žmonės mato, kad BVP augimo laikotarpis tęsiasi beveik dešimtmetį, t. y. tas pyragas kepamas jau senokai, tačiau aktyvios perskirstomosios funkcijos valdžia nesiima, nes, anot jos, reikia pasirūpinti krizės pasekmių įveikimu, šalies konkurencingumu ir kitais dalykais. Lygiai taip pat visuomenė suvokia, kad netrukus verslo ciklas baigsis, t. y. žmonės vėl bus paraginti susiveržti diržus ir grįžti prie taupymo režimo.
Vadinasi, valdžios politika nėra simetriška ekonominio ciklo požiūriu. Ji sukasi ydingame rate – kuomet blogai, realus „diržų veržimas“, kuomet gerai – „briedžio girioje“ dalybos. Politikai mėgsta gintis tais pačiais krizės sąlygomis tinkančiais argumentais. Tad neturėtume stebėtis, jog turtingiausių ir skurdžiausių žmonių pajamų atotrūkis pastaruosius 6–8 metus tik blogėjo ir tai vyko nepriklausomai nuo to, kokios politinės jėgos buvo valdžioje.
Ne paslaptis, kad taip yra dėl to, kad įtakos galia yra sukoncentruota rankose tų, kurie disponuoja didžiuliais materialiniais resursais ir potencialiai yra didžiausi mokesčių mokėtojai. Tuo tarpu profsąjungos ir kitos darbuotojų interesams atstovaujančios organizacijos geriausiu atveju gali daryti proginę, o ne nuolatinę įtaką valdžios institucijoms. Rinkėjai eina prie balsavimo urnų kartą į keletą metų, o ir tada jų partijos ar konkretaus politiko pasirinkimo kriterijus yra ne koks nors sofistikuotas GINI koeficientas, matuojantis socialinę atskirtį ir jos dinamiką, o daug žemiškesni dalykai. Beje, pagal minėtą indeksą Lietuva pastaruosius keletą metų yra nuolatinė pajamų nelygybės „prizininkė“ visoje ES.
Švietimui reikia verslumo
Kita itin svarbi žmogiškojo orumo sampratos dalis apima švietimą, kuris didina tiek žmogaus vertę sau pačiam, tiek jo vertę visuomenei.
Deja, žmogaus orumas pažeidžiamas jau pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje dėl netinkamo profesinio orientavimo arba nekokybiškų švietimo paslaugų. Dėl prastos švietimo kokybės (neefektyvus tinklas, maži atlyginimai), neretai renkamasi mokytis pas korepetitorius ar privačiai, o tam neturintiems lėšų – gali tekti bėgti paskui. Gal net visą gyvenimą. Taip pajamų nelygybė virsta galimybių nelygybe.
Dėl netinkamo profesinio orientavimo, nepaklausią profesiją įsigijęs jaunuolis/jaunuolė priversti išgyventi pažeminimą darbo rinkoje, kuomet įsitikina, kad jų pasirinkta profesija visuomenei yra nereikalinga arba siūlomas atlygis už darbą yra keletą kartų mažesnis nei lūkesčiai.
Psichologiškai tvirtesni žmonės ryžtasi dar kartą išmėginti aukštosios arba profesinės technikos mokyklos suolą, nors egzistuoja pakartotinės klaidos tikimybė. Kiti gi išreiškia protestą šalies švietimo sistema emigruodami ir tai daro tiek iki studijų, tiek ir po jų. Netektis yra milžiniška ir pačios visuomenės, ir žmogaus požiūriu, nes jis tai daro ne iš gero gyvenimo, o prispirtas bėdos.
Ne ką oriau jaučiasi ir paklausią specialybę įgijęs absolventas, kuris iš karto po mokyklos baigimo įsitikina darbo rinkoje, kad jo žinios geriausiu atveju yra teorinės, o blogiausiu atveju – jos nei pagal kiekybę, nei pagal kokybę neatitinka darbdavių reikalavimų. Kaip pasekmė, skausmingas persiorientavimo ir net persikvalifikavimo procesas, kurio lydimieji reiškiniai – žemas atlygis, adaptavimosi sunkumai ir nepilnavertiškumo kompleksas naujų kolegų atžvilgiu. Tai gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų.
Tokius moralinius nuostolius galima minimizuoti tik verslui ir kitiems potencialiems darbdaviams kaip įmanoma anksčiau užmezgant ryšius su profesinėmis ir aukštosiomis mokyklomis, aktyviai dalyvaujant studijų programų sudarymo bei mokymo procese.
Skatinti žmones kaupti pensiją
Daugelį žmonių vienas iš paskutinių ir tuo pačiu skaudžiausių orumo išmėginimų pasitinka senatvėje, kuomet suvokiama, kad pradirbus keliasdešimt metų ir tvarkingai mokėjus įmokas socialinio draudimo fondui, senatvės pensijos dydis negarantuoja žmogaus vardo vertų gyvenimo sąlygų. Lietuva pernelyg ilgai atidėliojo pensijų reformą, o politikai pernelyg ilgai skleidė žmonėms iliuzijas, kad orioms gyvenimo sąlygoms tereikia sąžiningai dirbti visą gyvenimą ir sąžiningai mokėti įmokas.
Deja, dėl demografinių, finansinių ir kitokių priežasčių šie lūkesčiai yra nepagrįsti ir didžiausia problema ta, kad pasiekus senatvės ribą ką nors pakeisti jau yra neįmanoma. Taip, kai kurie pensininkai, suvokę, kad neišgyvens, mėgina dirbti kiek jėgos leidžia ir prisidurti vieną kitą eurą, tačiau tai tenka daryti savo poilsio ir sveikatos sąskaita.
Tad privalome nustoti klaidinti visuomenę ir atvirai pripažinti, kad Sodros pensija gali nebent užtikrinti fizinio pragyvenimo standartą, tuo tarpu oriu gyvenimu senatvėje privalo pasirūpinti šiandieniniai trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, laiku ėmęsi lėšų kaupimo, kuris sudarys prielaidas vartojimui sulaukus pensinio amžiaus.
Ne priešinti „Sodrą“ su kaupiamaisiais fondais, o derinti juos tarpusavyje – štai tikrasis ir vienintelis kelias. Visuomenė, kuri nepajėgia pasirūpinti oriu savo senjorų gyvenimu, tiesiog neverta civilizuotos visuomenės vardo.
Orumas – retas paukštis partijų programose
Šiame pranešime aprėpiau tik keletą skaudulių, kurie nutolina Lietuvą nuo XXI a. civilizuotoms šalims būdingo orumo standarto. Dar viena visuomenės grupė, negalinti savarankiškai apginti savo teisės į orumą, yra vaikai. Paprastai jų poreikis įgyvendinti orios vaikystės svajonę žengia koja kojon su šeimos orumo lūkesčių išsipildymu, tačiau toli gražu ne visada.
Vaikas praleidžia daug laiko už šeimos būsto ribų ir tuo metu jo nelaiko už rankos rūpestingas tėčio ar mamos delnas. Vaikas be kita ko turi prigimtinę teisę į kokybišką pradinį lavinimą, kūrybinių gebėjimų atskleidimą ir vystymą. Dažnai valstybės politikos klaidos žmogui tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius yra nebepataisomos ir jų neįmanoma kompensuoti vėlesniuose jo gyvenimo etapuose.
Baigdamas noriu pabrėžti, kad netikiu žmogaus orumą garantuojančia abstrakčia valstybės politika. Politika turi būti labai konkreti ir formuojama atskirai pagal tikslines visuomenės grupes: vaikus, mokinius, studentus, pirmą kartą darbo rinkoje atsidūrusį jaunimą, socialiai pažeidžiamus žmones, pensininkus, viešojo sektoriaus darbuotojus ir t. t. Tik ar galima tikėtis tokio kryptingumo ir selektyvumo, jeigu mūsų partijų rinkimų programose žodis „orumas“ yra retas paukštis, o ir tas paprastai praskrenda pro šalį?
