Atrodė, kad procesas vyksta sklandžiai (pirkimo – pardavimo sutartis buvo sėkmingai sudaryta ir pan.) iki tos akimirkos, kai Lietuvos Konkurencijos taryba šią savaitę paskelbė, kad „Rimi Lietuva“ neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, kurie buvo iškelti kaip sąlyga „Rimi” įgyti „Palink“ bendrovės kontrolę.
Tai yra gana retas atvejis apskritai, kai Konkurencijos taryba neleidžia vykdyti koncentracijos; anksčiau panašių sprendimo atvejų buvo vos keletas. Kas yra dar įdomiau, tai yra pirmasis kartas, kai Konkurencijos taryba išdavė sąlyginį leidimą koncentracijai vykdyti (tai įvyko 2017 m. spalį), tačiau baigiamojoje sprendimo priėmimo fazėje nepatvirtino, kad iškeltos sąlygos buvo įvykdytos tinkamai, tad galutinis koncentracijos leidimas – neišduotas. Pavyzdžiui, kiek anksčiau šį mėnesį Lietuvoje „Vienna Insurance Group“ sėkmingai išlaikė panašaus tipo egzaminą ir gavo leidimą įsigyti „BTA Baltic Insurance Company AAS“, mainais parduodama dalį savo verslo „Balcia Insurance SE“.
Kalbant tiksliau, siekiant išvengti galimo „Rimi“ ir „Iki“ junginio dominavimo rinkoje, Konkurencijos taryba sutiko su įsigijimu tik su sąlyga, kad „Rimi“ ir „Iki“ parduos 17 konkrečių parduotuvių prieš užbaigiant sandorį. Šalys pasiūlė mažiausiai 3-4 galimus pirkėjus įvardintoms parduotuvėms ir jie buvo patvirtinti Konkurencijos tarybos Patikėtinio, tačiau pati institucija priėjo prie išvados, kad „potencialūs pirkėjai neužtikrintų tvarios ir ne mažiau veiksmingos konkurencijos, nei sudarė perimamas verslas konkrečioje perleidžiamoje parduotuvėje iki sandorio įgyvendinimo“. Turint omenyje, kad atrinkti potencialūs pirkėjai buvo ganėtinai solidūs (bent jau kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Latvijos MEGO, turintis 85-90 parduotuvių Latvijoje), Konkurencijos taryba nustatė gana aukštus (o gal labiau – neaiškius?) standartus panašiems ateities sandoriams, kurių metu reikės atitikti Konkurencijos tarybos keliamas sąlygas.
Nors dėl Konkurencijos tarybos sprendimo turinio galima ginčytis, vertinant iš teisinės pusės, dabar „Rimi“ ir „Iki“ turi iš esmės tik dvi praktines išeities galimybes, jei abi pusės vis dar nori užbaigti sandorį. Pirmiausia, galima ieškoti būdų, kaip pakeisti sandorio struktūrą bei sąlygas, ir vėl kreiptis į Konkurencijos tarybą arba galima ginčyti sprendimą administraciniame teisme. Turint omenyje, kad teismo procesas gali užtrukti kelerius metus, tai gali būti ne pats išmintingiausias sprendimas verslo prasme; tačiau, kita vertus, abi sandorio šalys turėtų taip pat įvertinti ir kiek laiko joms užtruktų naujas bandymas gauti koncentracijos leidimą bei šį laiką palyginti su galimu bylinėjimosi laiku.
Atmetus bylinėjimosi perspektyvą, „Rimi“ ir „Iki“ gali analizuoti ir kitas galimybes, kaip įvykdyti įsigijimą, pvz., „Rimi“ įsigyti mažiau „Iki“ parduotuvių, „Rimi“ prieš sandorio įgyvendinimą perleisti dalį savo parduotuvių ir pan. Abiejų sandorio šalių patirtos išlaidos ruošiantis galimam susijungimui turėtų būti didelės, o ir planuojamo sandorio viešumas jau sukūrė lūkesčius tiek partneriams, tiek pirkėjams (vartotojams); tad „Rimi“ ir „Iki“ turėtų būti labai motyvuotos rasti kelią iš šios padėties.
Peras Strömbergas, „ICA Gruppen“ vadovas, kuriai priklauso „Rimi“, išplatintame komentare žiniasklaidai jau išreiškė savo nusivylimą. Visgi, jei „Rimi“ ir „Iki“, matyt, dar ilgai stokos pozityvumo šios istorijos atžvilgiu, kiti mažmeninės prekybos rinkos dalyviai turėtų būti visai kitos nuotaikos. Net ir didžiausi rinkos žaidėjai nenorėtų matyti tokio konkurentų stiprėjimo. Tikėtina, kad „Rimi“ ir „Iki“ konkurentai mėgino daryti įtaką Konkurencijos tarybos sprendimui, teikdami institucijai savo motyvuotas pozicijas (kas teisiniu požiūriu yra teisėta).
Visgi, jei kuri nors šalis („Rimi“ ar „Iki“) nebenorėtų toliau siekti sandorio įgyvendinimo, iš jo pasitraukti neturėtų būti sudėtinga. Tipinė akcijų pirkimo sutartis nustato koncentracijos leidimo gavimą kaip būtinąją išankstinę sąlygą sandoriui užbaigti. Bet kurios būtinosios sąlygos nebuvimas tipiškai yra vertinamas kaip tinkamas pagrindas sutarčiai nutraukti. Visgi, toks scenarijus atrodo mažiausiai tikėtinas.
Pabaigai galima pasakyti, kad Konkurencijos tarybos sprendimas siunčia žinią užsienio investuotojams, kad susijungimo procedūros Lietuvoje gali būti pakankamai komplikuotos. Siekiant geriausiai išmokti pamokas, vertinga sulaukti, kaip baigsis procesai šiuo atveju. Tada bus galima susidaryti galutinį vaizdą dėl Lietuvoje besiformuojančios praktikos ir taisyklių, kurios naudojamos kontroliuojant įmonių įsigijimus ir susijungimus.
