Ar žinote, kokie mokesčiai buvo istorijoje ir koks jų šiuolaikinis atitikmuo? Kokiais principais remiantis mokesčiai kuriami? Artėjant Nacionaliniam ekonomikos egzaminui, pasitikrinkite savo žinias apie mokesčius ir ekonomikos istoriją.

Štai keletas klausimų, į kuriuos atsakydami galite pasitikrinti savo žinias.

Vienas iš kriterijų vertinant mokestį yra bazė, t. y. kiek mokesčių mokėtojų šį mokestį mokės. Laikoma, kad mokesčių bazė yra plati, jei mokestį moka didelė dalis mokesčių mokėtojų. Ir atvirkščiai – jei mokestis taikomas nedidelei mokesčių mokėtojų daliai – mokesčių bazė siaura.

Tilto mokestis

Tilto mokestis ar sumokėjimas už tai, kad pervažiavai tiltu, yra labai paprastas. Mokesčio ar mokėjimo paskirtis – finansuoti tilto pastatymo išlaidas ir priežiūrą. Logika čia paprasta: nori naudotis tiltu – susimokėk. Nenori – esi laisvas ieškoti alternatyvų. Panašūs mechanizmai taikomi keliams, tuneliams ir kitai infrastruktūrai finansuoti. Tuo gali užsiimti ir valdžia, ir privatūs asmenys. Tilto mokestis, kaip toks, nelabai kuo skiriasi nuo kainos.

Šiandieniame pasaulyje šiuos kriterijus labiausiai atitinka rinkliava. Lietuvos Rinkliavų įstatyme net yra įtvirtinta, kad daugumos rinkliavų dydis negali būti didesnis nei rinkliavos suteikimo kaštai. Paprastai tariant, jei už paso išdavimą mokate 43 eurus, tai reiškia, kad yra paskaičiuota, kad pasą pagaminti kainuoja apie 43 eurus. Savo požiūriu rinkliava yra panaši į kainą (o tiksliau – reguliuojamą kainą, nustatomą tik pagal sąnaudas). Dar daugiau, jei paslauga nesinaudoji, tai ir rinkliavos nemoki.

Išviečių mokestis

Gal teko girdėti posakį „pinigai nekvepia“? Tačiau jį sugalvojo ne įsivaizduojami godūs kapitalistai, o Romos imperatorius. Vespasiano laikais viešieji tualetai Romoje atliko kelias funkcijas. Viena funkcija – tiesioginė, kita – išvietėse surenkamas šlapimas buvo vertinga cheminė medžiaga odų išdirbimui. Amatininkai, kurie susirinkdavo šlapimą, už šią žaliavą mokėjo mokestį į Romos biudžetą. Anot legendos, Vespasiano sūnus pasibaisėjo šiuo, jo nuomone, nemaloniai kvepiančiu mokesčiu. Tuomet Vespasianas liepė pauostyti monetą ir paklausė, ar moneta irgi smirda. Sūnui atsakius, kad ne, moneta nėra šlykšti, gimė ir žymus posakis (ir pavyzdys, kaip tėvams su sūnumis reikia kalbėtis apie finansus).

Dabartiniame pasaulyje tokio tipo mokestį greičiausiai atitinka žemės gelmių mokestis, kurį reikia mokėti, pavyzdžiui, už kiekvieną iškasamo žvyro kubinį metrą ar už kiekvieną išpumpuojamą naftos barelį. Jis panašus į kainą, kurią reikia susimokėti už prekę, tiesiog šiuo atveju pardavėjas yra valstybė. Skirtingai nuo anksčiau aprašytos rinkliavos, tokio mokesčio dydis nustatomas ne pagal sąnaudas, o visiškai subjektyviai. Tačiau jei nekasi žvyro ar nepumpuoji naftos, tokio mokesčio tiesiogiai nemoki. Nors galima ginčytis, kad dalį šio mokesčio sumoka cemento pirkėjas (šiais laikais) ar odinio krepšio pirkėjas (Romos laikais).

Danų mokestis

Vikingų laikais gyvenvietės dabartinėje Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje iš gyventojų rinkdavo „danų mokestį“. Jo paskirtis buvo labai paprasta – užmokėti vikingams, kad šie nesiaubtų gyvenvietės ir apylinkių. Paprastai tariant, gyventojai susimesdavo ir sumokėdavo vikingams, nes paskaičiavo, kad geriau prarasti tik pinigus nei pinigus ir gyvybę. Panašia logika vadovaujasi plėšikai ir reketininkai – geriau susimokėti ir patirti piniginę žalą, negu kovoti ir patirti dar didesnę žalą. O kaip papildomas pliusas – gauni „apsaugą“, t. y. pažadą, kad niekas kitas neateis ir nepareikalaus susimokėti jam.

Skirtingai nei anksčiau aprašytų mokesčių atvejais, danų mokesčio nėra galimybės nemokėti. Apsauga nuo vikingų yra visų vartojama gėrybė, kur neįmanoma išskirtų tų, kas už šią paslaugą nesusimokėjo. Šių laikų atitikmuo greičiausiai būtų krašto apsauga, nors, tiesa, už krašto apsaugą atskiro mokesčio nėra. Kai kurias paslaugas tiesiog logiškiau yra pirkti visiems kartu ir tai dažnai daroma per bendrus mokesčius. Šiuo metu Ukrainoje taikomas specialus „karo mokestis“, tokių pavyzdžių nemažai ir istorijoje.

Barzdos mokestis

Rusijos caras Petras I-asis buvo įvedęs barzdos mokestį. Jo paskirtis – priversti rusus nusiskusti barzdas ir atrodyti europietiškiau. Logika paprasta – barzdos uždraustos nebuvo, tačiau visi, kas nesiteikė nusiskusti, turėjo už šią „privilegiją“ susimokėti.

Tokio tipo mokesčio esmė – mokesčiais priversti žmones elgtis kitaip. Šiais laikais tokių mokesčių taip pat yra. Mokestis plastikiniams maišeliams skatina nepirkti plastikinių maišelių. Siūlomi mokesčiai bandelėms – skatinai žmones valgyti mažiau bandelių. Vieniems tokie mokesčiai patinka, nes jų nuomone, taip valdžia verčia žmones atsisakyti neigiamų įpročių. Kitiems – labai nepatinka, nes, jų nuomone, nurodinėti, ką valgyti, o ko ne, yra ne valdžios funkcija.

Druskos mokestis

Valdovui reikia pinigų, todėl istorijoje nuolat būdavo apmokestinamos prekės, be kurių žmonės negalėdavo išgyventi arba kurioms nebūdavo pakaitalų. Logika paprasta: jei smarkiai apmokestinsi prekes, kurias lengva pakeisti kitomis – neapmokestintomis, žmonės taip ir padarys. Jei smarkiai apmokestinsi šakutes, žmonės valgys šaukštais.

„Druskos žygis“ 1930-aisiais buvo viena garsiausių Gandžio pasipriešinimo kampanijų ir viena garsiausių mokesčių mokėtojų nepaklusnumo akcijų iki šiol. Nuo pat XVIII amžiaus, kuomet Indija dar priklausė Britų imperijai, britai buvo smarkiai apmokestinę druską. Dar daugiau, žmonėms buvo uždrausta patiems gamintis druską ir taip išvengti mokesčio. Gandis suorganizavo simbolinį keliasdešimties žmonių žygį link jūros, kur jis, demonstratyviai pažeisdamas Britų įstatymus, iš smėlio išsikasė gabalą druskos. Vėliau visoje Indijoje prasidėjo masiniai protestai ir druskos gamyba nemokant mokesčių.

Dabartinėje Lietuvoje akcizo mokestis turi panašumų į druskos mokestį, nors yra ir skirtumų. Viena vertus, lėšos iš degalų akcizo naudojamos keliams tiesti ir remontuoti (tuo jis panašus į tilto mokestį), kita vertus – tai lengvas ir patogus būdas susirinkti pinigų.

Lengvai surenkamas mokestis

Tačiau dažniausiai mokesčiai renkami finansuoti ne konkretų projektą (kaip, pvz., tilto mokesčio atveju) ar atskirą valstybės teikiamą paslaugą (pvz., karo mokestis), bet valstybės paslaugas. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokestis naudojamas ir mokytojų, ir gaisrininkų, ir Seimo narių atlyginimams. Pridėtinės vertės mokestis (21 proc.), kurį sumokame parduotuvėje, naudojamas ne parduotuvių finansavimui ir net ne pridėtinės vertės kūrimui. Tiesiog tai yra mokestis, kurį lengva surinkti, nes jį moka praktiškai visi, kas prekes perka parduotuvėje.

Žąsies pešimas

Jei iš istorijos ir yra ko pasimokyti, tai kad mokesčiai nėra naujųjų ar moderniųjų laikų išradimas. Lygiai taip pat mokesčiai nėra progreso požymis. Aukštus mokesčius žmonės mokėjo nuo pat senovės Egipto. Net Robinas Hudas užpuldinėdavo ir plėšdavo ne ką kitą, o... mokesčių surinkėjus.

Skirtingi mokesčiai turi skirtingus vaidmenis. Vienais mokesčiais tiesiog užmokama už paslaugas. Kiti mokesčiai atlieka solidarumo funkciją. Dar kiti mokesčiai yra skirti „paauklėti“ žmones ar yra renkami dėl to, kad juos lengva surinkti.

Kaip sakė Prancūzijoje septynioliktame amžiuje gyvenęs „Karaliaus Saulės“ Liudviko XIV-ojo finansų ministras Jean Babtiste Colbert, „Mokesčių rinkimo menas yra nupešti žąsį taip, kad būtų kuo daugiau plunksnų ir kuo mažiau šnypštimo“.

Jau kovo 13 d., 11 val., pirmą kartą Lietuvoje vyks Nacionalinis ekonomikos egzaminas. Pasitikrinti savo žinias, laimėti prizus bus galima svetainėje www.ekonomikosegzaminas.lt