Pirmus porą mėnesių, atsikrausčius į naujus namus, stebino, kad kaimynai nesisveikina. Tiesiog. Ryte, eidamas per kiemą, sakai „Labas rytas“ ir... tyla. Džiaugiuosi, kad praėjus laikui, ši situacija pasikeitė, o vėliau atsirado ir džiuginančių pavyzdžių. Pirmą kartą sutiktas kaimynas laiptinėje apkabino pasveikinti gimtadienio proga, o kitas, norėdamas, kad patraukčiau savo automobilį ir pamatęs, kad ankstų rytą ką tik pabudau iš miego, ramiai paprašė raktelių ir pats „išlaisvino“ užstatytą savąjį. Ačiū Jums už tai!

Kadangi grįžusi į Lietuvą įsitraukiau į su eksportu susijusį verslą, per šį trumpą laiką jau teko pabendrauti su Vilniaus miesto savivaldybe, „Go Vilnius“, „Versli Lietuva“, Muitinės departamentu, įvairiomis kitomis valstybinėmis įstaigomis. Patirčių iš tiesų buvo labai įvairių, pradedant nuo labai geranoriškų žmonių, kurie, net ir jausdamiesi biurokratijos įkaitais, stengėsi padėti ir išspręsti su verslu susijusius klausimus, iki šokiruojančių pavyzdžių, kai viena valstybės tarnautoja, grubiai leidusi suprasti, kad iš jos pagalbos nereikia tikėtis, paprašius prisistatyti, tiesiog atsisakė pasisakyti net savo vardą.

Dažnai tenka bendrauti tiek su Lietuvos, tiek užsienio klientais, ir, tiesą sakant, kontrastas, turbūt, negali būti ryškesnis. Atėjęs į parduotuvę, lietuvis klientas, atrodo, bijo, kad prie jo priėjęs pasiūlysi savo pagalbą, iš karto atmeta bet kokį norą papasakoti apie produktus su „aš ir taip viską žinau“, palyginus su užsienio klientais, kurie susidomėję klausosi istorijų ir patarimų. Gali tiesiog juste pajusti tą nepasitikėjimą ir įtarumą, kurį pavyksta nuginkluoti tik kantrybės ir šypsenų pastangomis.

Galbūt sakysite, kad tai tik pora kasdienybės pavyzdžių, tačiau, mano manymu, juos vienija ta pati problema – šie žmonės jau yra nuleidę rankas. Tad klausimas, kaip sako, „vertas milijono“ – kiek žmonių Lietuvoje jau yra nuleidę rankas, o kiek dar tiki, kad galime kartu kažką sukurti, kartu pasiekti?

Mane tikrai nuoširdžiai stebina, kiek mažai optimizmo yra Lietuvoje. Kodėl čia tiek mažai žmonių, kurie tikėtų, o dar mažiau pasakytų, kad viskas bus gerai? Turime sveiką ekonomiką, esame laisva valstybė, galime dirbti, kurti ir kartu džiaugtis savo nuveikto darbo vaisiais. Taip, nesakau kad tas kelias lengvas, bet jis tikrai lengvesnis, nei tas, kurį nuėjo mūsų seneliai, klodami pamatus šiai valstybei karo niokojamoje Lietuvoje ar Sibiro lageriuose. Ir tuomet jie nesiliovė tikėti, kad viskas bus gerai!

Kada praradome tą laisvės ir atsakomybės jausmą, kad viskas, ką darome (ar nedarome), darome dėl mūsų pačių ateities? Kad esame savo likimo šeimininkai? Tą supratimą, kad ne valdžia ir ne darbdavys yra atsakingi už mūsų laimę, o mes patys? Kada jau spėjome nuleisti rankas? Sakau ne „jūs“, o „mes“, nes grįžusi tapau šios visuomenės dalimi, kartu jausdama atsakomybę už šios šalies ateitį.

Susidūrus su iššūkiais, su kolegėmis turime tokį pasakymą: „Būk drąsi“! Tai tarsi padrąsinimas, kad viskas bus gerai. Tad leiskite Jus pakviesti būti drąsiems ir kurti kartu! Galbūt tai gali prasidėti nuo mažų dalykų, tokių kaip žodžiai „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“. Nuo šypsenos ir gero žodžio, pakantumo. Lašelio optimizmo, stiprybės ir pasitikėjimo vieni kitais. Gerų darbų, idėjų, pajėgų telkimo. Minčių, ką galime kartu nuveikti.

Matydama besišypsančius žmones ir plazdančias trispalves Nepriklausomybės dienos proga, dar kartą įsitikinau, kad su šia šalimi viskas bus gerai. Neapleiskime to jausmo ir nešiokimės jį kasdien, ne tik per valstybines šventes. Leiskite man dar kartą pasakyti, kad viskas bus gerai. Ir leiskite sau tuo patikėti.