Pirmiausia ir apmaudžiausia, 2017–2018 m., kai pasaulinės žaliojo transporto tendencijos yra daugiau negu aiškios, Vilniaus meras išdidžiai pareiškia apie Vilniaus „pergalę“ – lizingo būdu perkamus 150 dyzelinių (!) autobusų. Taip, dyzelinių, taip, tų, kurių kiekį pažangūs Europos miestai, rūpindamiesi savo gyventojų sveikata ir aplinkos užterštumu, palaipsniui mažina, o nuo 2025 m. ir visiškai atsisako. Tuo tarpu Vilnius po septynerių metų dar net nebus baigęs mokėti įmokų už savo pasirinktus dyzelinius autobusus. Negalvojama ir apie tai, kur juos dėti paskui, kai net antrinės rinkos Europoje nebus.
Faktiškai identiška apimtimi šiuo metu vyksta kaimyninės Varšuvos autobusų atnaujinimas. Tik, skirtingai nuo Vilniaus, šiuolaikiškai mąstantys Varšuvos vadovai perka 130 elektrinių autobusų ir 120 dujinių. Elektrinių autobusų pirkimas remiamas ES struktūrinių fondų. Tuo tarpu sostinės gudriosios galvos ES paramos prašo naujiems troleibusams (!) pirkti. Ne ne, ne elektriniams autobusams, net ne hibridiniams, o nueinančioms transporto priemonėms – troleibusams. Sudaryto sandorio vertė – 15 820 000 Eur, t. y. beveik 400 000 Eur už vieną troleibusą. Negana to, kad troleibusai perkami už kosminę kainą, aplaidžiai ar specialiai nutylima, kiek milijonų reikės pasenusiam kontaktiniam tinklui atnaujinti, kiek kasmet kainuoja jo išlaikymas.
Įvertinus visus skaičius, logiškai kyla klausimas, kam taip neatsakingai švaistytis vilniečių ir ES pinigais, kai už šią sumą galima įspūdingai atnaujinti Vilniaus viešojo transporto parką naujais ekologiškais autobusais. Būtent tokiu keliu eina ir Baltijos šalių lyderis šioje srityje – Talinas. Priėmęs strateginį sprendimą pirkti tik hibridinius ir elektrinius autobusus, Talinas senuosius troleibusų ir autobusų maršrutus palaipsniui užpildo šiuolaikinėmis elektrinėmis ir hibridinėmis transporto priemonėmis. Ir vėl yra ko pavydėti estams – turėdami ambicijas ir platų matymą jie jau dabar pirmauja šių ekologiškų viešojo transporto priemonių kiekiu, ir ne tik mūsų regione.
Palyginkime, vienas naujas dviašis elektrinis autobusas, remiantis aplinkinių miestų sandoriais, kainuoja apie 400 000–500 000 Eur, hibridinis (įvairiausios variacijos: elektrinis (plug – in), elektra – dyzelis, elektra – dujos) – ~ 200 000–300 000 Eur, dujinis (CNG) – ~ 180 000 Eur (tokio tipo naujų ekologiškų autobusų mero Artūro Zuoko vadovaujama savivaldybė 2013–2014 m. įsigijo 59), mero Remigijaus Šimašiaus pirkiniai – troleibusas ir aplinką teršiantis dyzelinis autobusas atitinkamai kainuos 385 000 Eur ir ~220 000 Eur už vienetą.
Taigi, Vilniaus kryptis ne tik pasenusi, bet ir finansiškai nelogiška. Mano akimis, vertinant ne tik kiekvieno tipo autobuso vieneto kainą, bet ir ekologiškumą, poveikį aplinkai, žmonių sveikatai bei eksploatacines sąnaudas, šiandienai geriausias kainos ir ekologijos požiūriu derinys būtų hibridiniai ir dujiniai (CNG) autobusai (vien šiuo paskutiniu pirkimu, pasirinkę dujinius autobusus, meras ir jo komanda būtų sutaupę 4–5 milijonus eurų ir ženkliai sumažinę CO2 emisiją). Ateitis – vienareikšmiškai siejasi su elektriniais ir vandeniliniais, su nulinės emisijos autobusais. Tačiau neatsakingų sprendimų dėka Vilnius ilgam bus užstrigęs dyzelio dūmuose, o išmaniųjų miestų kongresuose Vilniaus atstovams reikės slėptis kamputyje, ar, turint tokį požiūrį, išvis ten nevažiuoti.
Pastarosiomis dienomis Vilniaus miesto savivaldybė žengia ir dar vieną keistą žingsnį. Meta į šiukšlių dėžę vienos geriausių Lietuvoje kūrybos agentūrų „New!“ 2013 m. specialiai Vilniaus m. viešajam transportui sukurtą apipavidalinimo koncepciją, skynusią laurus įvairiuose apdovanojimuose. Ši kryptis buvo perkelta ir į 2014 m. patvirtintą miesto įvaizdžio studiją, patvirtintos spalvos, naudotini simboliai. Vieningas iš išmanaus miesto modernių spalvų spektro kilęs dizaino sprendimas apėmė ir sudarė visų miesto susisiekimo paslaugų identitetą: šių spalvų juosta puošė pilka metalic spalva dažytus autobusus, stoteles ir transporto grafikus, informacines iškabas transporto priemonių viduje, vilniečio kortelę, mobiliąsias m.ticket ir m.parking aplikacijas, taksi bei įvairias informacines bei reklamines medžiagas gyventojams.
Tad kyla klausimas, kam ir kodėl prireikė iš patrauklios, išmanios ir gaivios krypties pereiti prie grubaus, nepraktiško ir brangaus sprendimo. Negi kiekvienas naujas meras turi persidažyti autobusus savaip? O gal tiesiog tiekėjas turėjo tik tokios spalvos variantus ir korekcijos padarytos pagal jį? Dienraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad miesto pasirinktos perdažymui spalvos – intensyvi raudona ir geltona – pačios brangiausios rinkoje, tad galime tik spėti, kokios dar išlaidos lauks suvienodinant visas transporto priemones. Tačiau paradoksalu, kad Valstybės šimtmečiui skirti papuošimai atsirado ne ant naujųjų raudonai dažytų autobusų, o ant pilkųjų. Dirbantys su dizainu žmonės nesunkiai paaiškintų, kodėl.
Bet keisčiausia, kad darant tokius pokyčius nevykdoma jokia gyventojų apklausa. Įdomu, ką vilniečiai pasirinktų, kuris variantas, jų nuomone, geresnis, ekonomiškesnis.
Apibendrinant, gaila, kad visada pažangiais sprendimais garsėjusi Lietuvos sostinė viešojo transporto srityje dideliais ir brangiais žingsniais sparčiai skuba atgal į praeitį.
