Byla EŽTT pasiekė tuomet, kai tiek Lietuvos vartotojų teisių apsaugos tarnyba, tiek ir Lietuvos teismai nurodė, kad dizainerio R. Kalinkino drabužių kolekcijos reklama dėl joje panaudotos religinės simbolikos, aliuzijos į religines personalijas bei reklamoje naudotų teiginių („Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“) pažeidžia visuomenės moralės principus. Lietuvoje bylą vertinusių teismų nuomone, religija kaip pasaulėžiūros forma formuoja visuomenės moralę, o pasirinktas reklamos įgyvendinimo būdas būtent ir neatitiko geros moralės bei krikščionių tikėjimo vertybių, simbolių gerbimo principų. Taigi, pagal Reklamos įstatymą, tokia reklama yra draudžiama.
EŽTT pastebėjo, jog be teiginio, kad reklamoje panaudota simbolika buvo naudojama ne religiniais, o komerciniais tikslais, nacionaliniai teismai nepateikė jokių kitų paaiškinimų, kurių pagrindu toks simbolių naudojimas galėtų būti pripažintas priešingu visuomenės moralei, nesuderinamas su jų „pagrindiniu tikslu“ bei įžeidžiantis. Tuo tarpu tokie Lietuvos vartotojų teisių apsaugos tarnybos (Tarnyba) argumentai, kad reklama „<...> propaguoja gyvenimo stilių, nesuderinamą su tikinčio asmens principais“ yra niekuo nepagrįsti. Tarnyba taip pat nepateikė konkrečių priežasčių, dėl kurių toks religinių simbolių naudojimas reklamoje galėtų būti nesuderinamas su tikinčiųjų gyvenimo stiliumi bei visuomenės morale. Atitinkamai, buvo pripažinta, kad nei Tarnyba, nei jai pritarę nacionaliniai teismai nepateikė pakankamų argumentų, paaiškinančių, kaip ir kodėl R. Kalinkino drabužių kolekcijos reklama pažeidė visuomenės moralę.
Tuo pačiu EŽTT pastebėjo, jog vertinant, ar buvo pažeisti visuomenės moralės principai, buvo atsižvelgta tik į vienos iš Lietuvoje egzistuojančių religinių bendruomenių, t. y. Romos Katalikų Bažnyčios, atstovų nuomonę. Tuo tarpu pagal Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto poziciją, teisių ribojimas, siekiant apsaugoti moralę, turi būti grindžiamas principais, kurie nėra susiję išimtinai tik su viena kuria nors tradicija. Taigi, EŽTT, pakartodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išvadą, kad jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui, pabrėžė, kad tokia kategorija, kaip visuomenės moralė iš esmės negali būti vertinama atsižvelgiant tik į kurią nors visuomenės dalį.
Greta to, sprendime buvo konstatuota, jog daugiau nei šimto tikinčiųjų kreipimasis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, kuriuo buvo išreikštas tikinčiųjų pasipiktinimas reklama, neabejotinai patvirtino, kad šie asmenys buvo įžeisti. Tačiau šiuo konkrečiu atveju reikia įvertinti, jog saviraiškos laisvė neretai apima ir idėjas, kurios gali žeisti ar šokiruoti, todėl pliuralistinėje visuomenėje tam tikrą religiją išpažįstantys asmenys turi pripažinti ir toleruoti tai, jog kiti gali kritikuoti jų tikėjimą ar netgi skleisti idėjas, priešingas jų tikėjimui. Taigi, įvertindamas saviraiškos laisvės ribojimą minėtų aplinkybių kontekste, EŽTT padarė kelias išvadas.
Pirma, reklama nebuvo siekiama sukurti viešą diskusiją svarbiais visuomenės klausimais. Atitinkamai, religinių simbolių panaudojimas komerciniais tikslais šiuo konkrečiu atveju nebuvo religinių idėjų „kritika“.
Antra, nėra pagrįsta teigti, jog šimto tikinčiųjų kreipimasis dėl jų įsitikinimus žeidžiančios reklamos yra pakankamas pagrindas teigti, jog dauguma Lietuvos gyventojų (netgi jeigu jie ir sudaro didžiąją dalį krikščionišką tikėjimą išpažįstančių asmenų) reklamą vertino kaip įžeidžiančią.
Trečia, papildomai EŽTT pastebėjo, jog net ir darant prielaidą, kad dėl skleistos reklamos didžioji dalis Lietuvos gyventojų buvo įžeisti, mažumos naudojimasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamomis vertybėmis negali priklausyti tik nuo daugumos nuomonės.
EŽTT įsitikinimu, Lietuvos nacionaliniai teismai bei reklamą vertinusios institucijos nepagrįstai suabsoliutino tik tam tikros dalies visuomenės nuomonę dėl jų įsitikinimus žeidžiančios reklamos.
Įdomu, jog EŽTT teisėjo V. A. De Gaetano atskirojoje pritariančiojoje nuomonėje buvo pabrėžta, kad vertinamoje reklamoje nėra nieko, kas gali pažeisti visuomenės moralę, todėl tokios bylos apskritai neturėjo būti.
