Vienas pagrindinių skirtumų yra baudžiavinis mąstymas ir jis organizacijose atsiranda pirmiausia dėl vadovų – jie jas kuria ir skatina arba bent jau su jomis nekovoja.
Štai keturios pagrindinės baudžiavinio mąstymo apraiškos Lietuvos verslo įmonėse ir valstybės institucijose.
„Ponas geriau žino“
Vis dar daug mūsų valstybės institucijų ir verslo įmonių valdomos pavedimų lygyje. Vadovas paskirsto užduotis, pavaldiniai jas nudirba. Nes „ponas geriau žino“, jis yra protingesnis ir turi teisę bei prievolę spręsti.
Tačiau tokia mąstysena yra užstrigusi kažkur XX a. viduryje ar net pradžioje. Nes dalijant pavedimus, reikia skirti laiko įvertinti jos atlikimą, darbuotojus reikia nuolat prižiūrėti ir raginti. Arba bausti.
Labai rimtame ir įtakingame verslo ir vadybos žurnale „Harvard Business review“ pateikiamas tyrimas sako, jog įsitraukę į įmonės veiklą darbuotojai, turintys tikslą, dirba maždaug 44 proc. (!) produktyviau nei tie, kurie atlieka užduotis.
Vadyba jau seniai nužingsniavusi tolyn ir orientuojasi mažų mažiausiai į tikslus – jeigu juos darbuotojai turi, tada nereikia kolektyvo prižiūrėti, žmonės patys viską padaro ir dar pasiūlo, kaip geriau viską padaryti.
O dabar laikykitės! Tyrimai rodo, kad darbuotojai, kurie tiki įmonės misija, dirba 2,25 karto geriau nei patenkinti darbuotojai. Kiek Lietuvoje verslo įmonių ar valstybės institucijų turi misiją? Ne vadovėlinę misiją, kurioje dažniausiai parašyta „geriausias, gražiausias, didžiausias, rinkos lyderis“ ir t. t., o tikrą misiją, kuria įmonė vadovaujasi visose savo srityse ir ja tiki visi darbuotojai.
Kaip tai susiję su baudžiava? XVIII amžiuje gyveno didikas Antanas Tyzenhauzas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius. Žmogus buvo novatorius, ėmėsi jis rimtos pertvarkos ir tikėjosi ekonominio suklestėjimo. Jis įkūrė ne vieną manufaktūrą, į kurias valstiečiai buvo varomi prievarta, todėl dirbo „atbulomis rankomis“. Nenuostabu, kad tokiose manufaktūrose pagamintų prastos kokybės daiktų niekas nepirko, todėl projektas greitai baigėsi finansine katastrofa ir dar valstiečių sukilimu.
Baudžiavoje žmonės dirba ne dėl kokio nors didesnio tikslo. Jie dirba tik todėl, kad nemirtų iš bado ir turėtų pastogę. Ar toks žmogus gali padaryti kažką ypatingo?
Šiuolaikinė vadyba sako, kad visi žmonės lygūs ir su darbuotojais elgiamasi kaip su sau lygiu: klausiama jo nuomonės, keliami tikslai ir atitinkamai įvertinami. Tada žmogus jaučiasi įvertintas, todėl atsiskleidžia ir jo gebėjimai.
„Pirma ponui, paskui – baudžiauninkui“
Atlyginimų dydis visada buvo ir bus jautrus klausimas. Akcininkai ar vadovai visada skųsis, kad neturi laisvų lėšų, o darbuotojai – kad atlyginimai per maži.
Tačiau vadovai gyvena iliuzijomis manydami, kad reikia naudotis visomis galimybėmis (legaliomis ir ne visai) mokėti kuo mažesnį atlyginimą ir taip sutaupyti didesnį pelną. Jeigu taip elgiatės, su Jumis organizacijoje lieka tik baudžiauninkai – tie, kurie neturi kur eiti ir jiems verkiant reikia atlyginimo. Gudresnis nueis pas kitą. Emigracija baudžiauninkų skaičių dar labiau sumažino.
Taigi, mokant kuo mažesnį atlyginimą, pas Jus liks tik baudžiauninkai, kurie dar ir dirbs atmestinai, kaip pas A. Tyzenhauzą manufaktūrose.
Prieš kelis dešimtmečius buvo suformuota teorija, kuri sako, jog darbuotojai pirmiausia tikisi tam tikro „padoraus“ atlyginimo – kol jo negauna, tol jų niekas nemotyvuoja: jokios dovanėlės ar kalėdinis vakarėlis. Tačiau pasiekę „padoraus“ atlyginimo lygį, jiems vis aktualesnis tampa antrasis faktorius – motyvacija, savivertė, darbo prasmė, kolektyvas ir t. t.
Ši teorija iš esmės atkartoja jau klasikine tapusią vieno humanistinės psichologijos įkūrėjų Abraham Maslow suformuluotą poreikių piramidę: pirmiausia žmonėms reikia išgyventi – pavalgyti ir pamiegoti, o tik paskui jie ims mąstyti apie aukštesnius poreikius, tokius kaip savivertė ar savirealizacija.
Todėl vadovai, siekiantys nelikti su baudžiauninkais, turi ieškoti galimybių ne kaip mokėti kuo mažesnį atlyginimą, bet kaip sumokėti kuo didesnį. Ir ne tik ištiesus ranką paprašyti lengvatų iš valstybės, o pirmiausia nuveikti savo darbą – galvojant, kaip padidinti prekių paklausą, sukurti pridėtinę vertę ir padėti įmonei pagaminti daugiau naudojant tą patį resursų kiekį.
„Dvariškių kultūra“
Baudžiavos laikais ponas galėjo iš baudžiauninko viską atimti ir viską dovanoti. Jis buvo ne tik ponas, jis buvo Dievas. Todėl gana greitai baudžiauninkai ir dvariškiai susivokdavo, kad dvare svarbiausia ne tikslas, o procesas – įsiteikti ponui, laiku pasišypsoti, nulenkti nugarą, priklaupti, pabučiuoti į žiedą.
Lietuviškose organizacijose, o ypač valstybės institucijose, tokių istorijų apstu. Kažkas daro karjerą, nes moka „prieiti prie valdžios“, „turi ryšių“ ir t. t. Ne, čia ne apie korupciją kalba – tiesiog žmogiški santykiai, žmogiškos silpnybės ir emocijomis grįsti sprendimai.
Verslo organizacijos pinigus skaičiuoti tikrai moka, tačiau ir čia dažnai būna sprendimų, priimtų nežinia kokiu būdu. Geriausias testas – ar organizacija turi premijų bei priemokų skirstymo politiką ir kas priima sprendimus dėl jos skyrimo ir dydžio. Jeigu tai nėra automatinė sistema, grįsta elementaria skaičiuokle, arba bent jau aiškių KPI, tada nieko gero nelauk. Nuolankus baudžiauninkas garantuotai gaus premiją, o maištininkas ir klausimus keliantis – nebūtinai.
„Noriu leidžiu, noriu – draudžiu“
Dar vienas baudžiavimo mąstymo aspektų yra valdymas pagal vadovo įgeidžius ir nuotaiką. Koridorine klasika tapusios istorijos, kai sekretorė yra esminis informacijos šaltinis: „ar šiandien pono nuotaika gera ir galima eiti prašyti finansavimo, algos, atostogų ir t. t.“.
Nebaudžiavinė vadyba visus laiko lygiais – tiek direktorių, tiek vadybininką, tiek valytoją ar sargą. Iš esmės čia negalioja romėniškas posakis „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“. Filosofija yra paprasta – jeigu jau mes esame viena komanda, tai kiekvienas mūsų yra lygias teises turintis žaidėjas, tik turintis skirtas paskirtis ir funkcijas, kurias privalo atlikti maksimaliai gerai.
Ji taip pat griežtai laikosi susitarimų, nesvarbu, kiek tai kainuotų organizacijai – nes kas sutarta ir pažadėta, tas turi būti išpildyta. Jeigu darbuotojas padarys X, jis iš įmonės gaus Y.
Toks požiūris ne tik yra aiškus ir kelia pasitikėjimą. Jis sutaupo begales resursų ir laiko, nes sistema veikia automatiškai, be niekieno įsikišimo.
Baudžiauninkai vs. laisvieji ūkininkai
Akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės nebenori būti baudžiauninkais. Tiesą sakant, joks sveiko proto žmogus ir nenori juo būti. Bet sovietmečiu draudė santvarka, o vėliau ribojo galimybes valstybės sienos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą neliko nieko, kas juos sustabdytų – jeigu negali tapti ponu, tada nebus ir baudžiauninku.
Vadovai neišvengiamai turi pagaliau suprasti, kad jiems su darbuotojais teks pradėti bendrauti lyg su lygiateisiais laisvaisiais ūkininkais – gerbti juos, jų nuomonę, tinkamai įvertinti jų prekes (darbo valandas) ir sąžiningai atsiskaityti.
Seniai įrodyta, kad bet kurioje pasaulio šalyje, panaikinus baudžiavai ir kaime įsivyravus laisviesiems ūkininkams, žemės ūkio produktyvumas šoko kartais, o pačios visuomenės ėmė tobulėti, nes ūkininkai ėmė domėtis naujovėmis, modernizuotis ir į mokslus leisti savo vaikus.
Lietuvoje tiesiog nebėra galimybių toliau gyvuoti baudžiavos mąstysenai, laikas ją palikti istorijai.
