2018 metų sausį pradėsianti veikti sistema taps privalomu įrankiu verslui, kurio veikloje yra gaminių, pakuočių ir atliekų apskaita. Ji palies gamintojus ir importuotojus bei jiems atstovaujančias organizacijas, įmones, vykdančias atliekų susidarymo apskaitą, atliekų tvarkytojus, užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius, savivaldybes – nuo mažos duonos kepyklėlės, stambiausio prekybos tinklo, parduodančio dešimtis tūkstančių įvairių gaminių, ar autoserviso iki mechaninio – biologinio atliekų (MBA) apdorojimo gamyklos.
Aplinkos apsaugos agentūra suskaičiavo, kad GPAIS naudosis mažiausiai 25 tūkst. įmonių Lietuvoje. Manau, kad tokių bendrovių skaičius turėtų būti gerokai didesnis ir gali siekti net 40 tūkst., jei tik šiai sistemai iš tiesų pavyks pasiekti vieną iš numatytų tikslų – užtikrinti didesnį atliekų sektoriaus skaidrumą ir ištraukti įmones iš šešėlio.
Šalyje vis dar apstu bendrovių (atliekų darytojų), dėl kurių veiklos susidaro atliekos, tačiau jos tinkamai nesutvarkomos. Pavyzdžiui, valstybės institucijų duomenimis, virš 90 proc. arba apie 12 tūkst. transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą vykdančių juridinių bei fizinių asmenų Lietuvoje tinkamai netvarko atliekų, nors pagal teisės aktus tą privalo daryti.
Laukiama nauda ir iššūkiai
Atliekų perdavimas nuo 2018 metų sausio 1-osios vyks su lydraščiais, kuriuos pildant GPAIS bus privalu nurodyti sutartį su atliekų tvarkytoju ir to nepadarius nebus galima perduoti atliekų. Toks reikalavimas leis turėti reprezentatyvesnę ir tikslesnę informaciją apie atliekų sektorių Lietuvoje, nes dabar valstybės institucijų duomenys apie gaminių ir pakuočių sutvarkomus kiekius nepatikimi.
Šiuo metu prievolės turėti sutartis su atliekų tvarkytoju nėra. Pavyzdžiui, yra daug autoservisų ir kitokią veiklą vykdančių asmenų, kurie sąmoningai slepia susidariusius atliekų kiekius, kad kontroliuojančios institucijos negalėtų įvertinti veiklos masto. Neretai įmonių teigiamą rinkos vertę turinčios atliekos priduodamos kaip fizinio asmens ir gautos pajamos neapskaitomos ir tai tik didina šešėlį.
Visgi, siekiant tinkamo gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymo, būtina užtikrinti efektyvią aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę. Neseniai auditą atlikusi Valstybės kontrolė nustatė, kad Aplinkos ministerija neužtikrino regionų aplinkos apsaugos departamentų (RAAD) veiklos koordinavimo – RAAD, planuodami ir vykdydami atliekų tvarkytojų patikrinimus, nederina tarpusavio veiksmų ir tai daro savo nuožiūra. Nesukurta ir skaidri gamintojų ir importuotojų, įtraukiamų į metinius patikrinimų planus, atrankos sistema.
Atliekų tvarkymo sektoriaus veikla Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, grindžiama atsakomybės principu „teršėjas moka“. Tai reiškia, kad visas atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas arba gamintojai ar importuotojai, dėl kurių veiklos susidaro atliekos.
Pagal ES teisinę bazę Europos gamintojai ir importuotojai vienijasi į organizacijas, kurioms patiki vykdyti atliekų tvarkymo organizavimą ir užduočių vykdymą. Tokia pat sistema veikia ir Lietuvoje, todėl naujo dviračio čia neišrasi. Tačiau mūsų šalyje vis dar trūksta konkurencingesnės atliekų tvarkymo rinkos ir vienodų konkurencinių sąlygų visiems rinkos dalyviams: ne visiems gamintojams ir importuotojams bei atliekų darytojams finansuojant atliekų tvarkymą, stinga lėšų visai atliekų tvarkymo sistemai sustyguotai funkcionuoti.
Kaip pažymėjo Valstybės kontrolė, gamintojams ir importuotojams sudaromos sąlygos nevykdyti jiems pavestų pareigų, sutvarkyti ne visas gaminių ir pakuočių atliekas, kurias jiems privalu sutvarkyti ir nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą. Dėl to valstybė privalo rūpintis nesutvarkytų atliekų sutvarkymu, o gyventojams už gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą tenka mokėti papildomai.
GPAIS nėra panacėja ir jos atsiradimas didina administracinę naštą verslui, tačiau tik sukūrus nuoseklią ir nuolat veikiantį kontrolės priežiūros mechanizmą valstybė gali patirti naudą. Kontroliuojančios institucijos turi užtikrinti, kada visi gamintojai ir importuotojai finansuotų atliekų tvarkymą, o atliekų darytojai priduotų atliekas. Ištraukus iš atliekų tvarkymo šešėlio autoservisus, maisto ar gamybos įmones, turėtų žymiai išaugti ir Lietuvoje susidaromų atliekų oficialūs kiekiai, pagerėtų konkurencinė aplinka. Jei to nebus, GPAIS neužtikrins didesnio skaidrumo ir sutvarkomų atliekų kiekio.
Atsiras ir privalomų sutvarkyti atliekų srautas, kurio anksčiau nebuvo. Pavyzdžiui, reikalavimas maisto gamybos ir prekybos įstaigoms rengti atliekų (jei jų susidaro daugiau nei 5 tonos per metus) susidarymo apskaitą atsirado tik šiais metais. Tikėtina, šių įstaigų atliekų (pavyzdžiui, panaudoto aliejaus) nurodomi kiekiai atliekų apskaitos informacinėje sistemoje už šiuos metus dar nebus dideli, o realius skaičius pamatysime tik 2019 metais.
Pridėtinė vertė ir gyventojams
Išaugus finansavimui ir esant didesnei kontrolei, turėtų efektyviau veikti gaminių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema. Iš to naudos turės ir gyventojai, nes atsiras daugiau atliekų pridavimo vietų ir bus gerokai patogiau rūšiuoti atliekas, jų nemesti bet kur. Gyventojams nepatinka bešeimininkės atliekos.
Ar gyventojai mokės mažiau už atliekų tvarkymą? Lietuvoje atliekų tvarkymo kaina dar stipriai atsilieka nuo kainos kitose Europos šalyse, todėl, kaip rodo praktika, kaina turėtų augti vejantis europinius standartus ir diegiant naujas technologijas. Komunalinių atliekų sutvarkymas gyventojams turėtų atpigti, jei visi gamintojai ir importuotojai vykdys pareigą finansuoti atliekų tvarkymą. Kita vertus, brangstant atliekų tvarkymui, reikia turėti iš to naudos: mažiau atliekų šalinti sąvartynuose, gyventi švariau, sumažinti verslo šešėlį ir neteisėtą veiklą, kurti naujas darbo vietas atliekų tvarkymo sektoriuje.
Trukdžių dar yra
Pristatymo ir testavimo metu teko įsitikinti, kad problemų dėl GPAIS funkcionalumo kol kas dar yra ganėtinai daug, tačiau tikimės, kad per pirmąjį 2018 metų pusmetį jos bus išspręstos ir bus pasiekti GPAIS tikslai.
Itin svarbu, kad GPAIS sistemoje būtų tik iš tiesų naudinga informacija ir jos pateikimas neužkrautų per didelės administracinės naštos verslui. Iš esmės sistemoje turi atsispindėti Lietuvos vidaus rinkai tiektų gaminių ir pakuočių, susidarančių atliekų ir atliekų tvarkytojų sutvarkytų atliekų kiekiai pagal rūšis.
Pavyzdžiui, svarstytina, ar importuotojui informacinėje sistemoje būtina nurodyti gaminio pateikimo rinkai būdą, t. y. ar jis šaldytuvą pardavė mažmeninei, ar didmeninei rinkai, ar nuotoliniu būdu (internetu). Neapibrėžtos ir tam tikros kertinės sąvokos, pavyzdžiui, kas yra prekės vienetas ir pan. Būtina sukurti visapusišką integraciją įkeliant ir iškeliant duomenis, kad neliktų duomenų suvedimo apie kiekvieną gaminį rankiniu būdu.
