Pavyzdžiui, 30 didžiausių valstybės funkcijai vykdyti administracinės paskirties pastatų Vilniaus miesto centre užima daugiau nei 200 tūkst. kvadratinių metrų. Tokiame plote tilptų 27 futbolo aikštės, o vien ministerijų valdomų pastatų kaina gali siekti apie 116 mln. Eur – būtent tiek pinigų reikia norint patenkinti medikų reikalavimus pakelti algas 20 proc. nuo 2018 m. liepos.
Progresą ir efektyvumo didinimą dažnai stabdo politinis argumentas dėl valstybės institucijų prestižo – teigiama, kad valstybės institucijos atstovauja valstybei ir turi būti įsikūrusios geriausiose miesto vietose. Tačiau žvelgiant į ministerijų patalpas galime pastebėti, kad jos turi tik prestižinę vietą – jei pusė pastato sudaro koridoriai ir laiptinės – tai simbolizuoja ne prestižą, o paprasčiausią neefektyvumą. Be to dalis prestižinėse vietose įsikūrusio valstybės nekilnojamojo turto yra prastos būklės bei žemos energinės klasės, todėl jų komunalinės išlaidos yra itin aukštos.
Prestižui ir reprezentatyvumui valstybė skyrė lėšų ir pastatė Valdovų rūmus, o ministerijos ir jų disponuojamas turtas turi būti efektyvaus nekilnojamojo turto valdymo etalonas, rodantis pavyzdį kitoms valstybės institucijoms. Už valstybės turto išlaikymą moka mokesčių mokėtojai – institucijų prestižą turėtume matuoti pagal tai, kaip efektyviai išleidžiame jų pinigus.
Kai kuriose valstybės institucijose vienam darbuotojui tenka 35 ir daugiau kvadratinių metrų ploto, o patalpų išlaikymo sąnaudos viršija 60 Eur vienam kvadratiniam metrui per metus. Atsisakius perteklinio ploto bei persikėlus į energetiškai efektyvius pastatus valdymo išlaidos reikšmingai sumažėtų.
Dar 2017 m. vasarį, Finansų ministerija patvirtino efektyvaus valstybės turto rodiklius, nustatančius, kad išlaidos vienam kvadratiniam metrui negali viršyti 36 Eur, o vienam darbuotojui negali būti skiriami daugiau nei 28 kvadratiniai metrai bendrojo pastato ploto. Rodiklių nustatymas yra žingsnis į priekį, tačiau dar svarbiau yra užtikrinti, kad valstybė laikytųsi savo pačios priimtų taisyklių.
Standartai yra geri, bet, kaip ir labai dažnai pasitaiko viešajame sektoriuje – pokyčiai nevyksta sklandžiai. Ministerijos nenori mažinti savo valdomo NT, nes patikėjimo teise valdomas turtas joms nieko nekainuoja, o pokyčiai neatneštų aiškios naudos. Turto banko ataskaita parodė, kad nustatytų reikalavimų nesilaiko net 8 iš 14 ministerijų. Joms pavaldžios įstaigos tokį abejingumą gali suprasti kaip įrodymą, kad pokyčiai iš tiesų nevyksta.
Šiandien institucijos neturi intereso veikti efektyviau, jos gali pasirinkti dalyvauti reformoje ar ne, todėl lengviausia joms tiesiog nieko nedaryti. Įsiveldami į diskusiją apie konkrečią perkėlimo vietą mes bandome nuspręsti už visus – natūralu, kad skirtingos institucijos gali turėti unikalius poreikius, todėl visiems tinkančios vietos rasti nepavyksta. Iniciatyvą veikti turėtume perleisti centralizuotam turto valdytojui, kuris matytų bendrą visiems naudingo turto valdymo paveikslą – atsisakyti efektyviai veikti neskatinančios patikėjimo ir panaudos teisės, o vadovautis jau priimtais ir nustatytais efektyvumo rodikliais.
