Lietuvos Respublikos įstatymai nurodo, kas gali būti laikoma cenzūra ir kas ne. Visų pirma, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis aiškiai nurodo draudimą taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų numatytus atvejus“.

Tam, kad vienas ar kitas sprendimas galėtų būti suvokiamas kaip cenzūra, jis turi atitikti kelis pagrindinius kriterijus. Šiuo konkrečiu atveju, kalbėti apie cenzūrą nėra pagrindo. Visų pirma, cenzūra dažniausiai nurodo į valstybės institucijų kišimąsi ir bandymą apriboti arba redaguoti informaciją.

Kitas svarbus aspektas – cenzūruotu gali būti laikomas tik konkretus turinys, kurį yra siekiama riboti, keisti ar uždrausti iki jo viešo paskelbimo. Savarankiškas leidyklos, kaip privataus subjekto, sprendimas nutraukti bendradarbiavimą buvo priimtas ne dėl jau išleistų knygų, o dėl autorės pasisakymų, todėl neatitinka minėtų cenzūros kriterijų.

Sprendžiant iš turimos informacijos, nėra pagrindo išvadai, kad autorės kūriniai yra ar buvo šiuo konkrečiu atveju cenzūruojami, jie yra viešai prieinami. Lietuvoje nėra monopolinės ir valstybinės leidyklos, todėl autorė yra laisva pasirinkti knygas leisti ir platinti savarankiškai arba kreiptis į kitą leidėją.

Klaidingas įspūdis galėjo susiformuoti dėl to, kad iki šiol šalyje nebūta tokio tipo precedento. Pasaulyje bendradarbiavimo su autoriumi, sportininku ar kitu asmeniu nutraukimas dėl pakitusios reputacijos – įprasta praktika. Lietuvoje kol kas būta tik pora panašių atvejų. Vienas jų – lietuvių atlikėjo „Ten Walls“ prieštaringai vertinamų pasisakymų istorija, po kurios dalis renginių organizatorių nusprendė atšaukti jo pasirodymus ir vienašališkai nutraukti sutartis. Šiuo atveju klausimų apie cenzūrą net nekilo, nors struktūriškai situacija yra panaši – vieši asmens pasisakymai prieštaravo privačių verslo subjektų principams ir vertybėms.

Kalbant apie leidybos verslą, galima prisiminti nebent vis dar besitęsiantį teisminį procesą dėl knygos vaikams „Gintarinė širdis“. Nors autoriai pateikė pretenziją leidyklai, ji vis tik buvo pateikta ne dėl cenzūravimo, bet labiau dėl diskriminavo.

Bet kuriuo atveju, įstatymai nenumato konkrečių leidyklos pareigų. Leidykla neturi pareigos platinti knygų, nebent sutartyje būtų numatytos konkrečios sąlygos ar kiekiai. Tačiau net ginčo dėl bendradarbiavimo ir platinimo nutraukimo atveju, tai yra komercinis santykis, kuris yra apsprendžiamas autorių teisių, o ne visuomenės informavimo įstatymų, ir su cenzūra neturi nieko bendra. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, leidėjai nuolat sprendžia bendradarbiavimo su autoriais klausimus – ar platinti, ar spausdinti naujas knygas, ar kartoti leidinių tiražus – ir tai normali leidybos verslo dalis, o ne cenzūra.

Marius Liatukas
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.