Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, vien savo atsiradimu ši idėja jau daro žalą valstybei ir Lietuvos, kaip investicijoms draugiškos šalies, įvaizdžiui.
Pirmiausia, tai įsipareigojimų daugiau kaip milijonui savos valstybės piliečių kvestionavimas, bandymas apeiti pagrindinį šalies įstatymą. Ne ką mažiau svarbu, kad tai ir dviprasmiškų signalų siuntimas investuotojams, kurie po tokių radikalių pasiūlymų nežino, ko dar tikėtis ateityje.
Ką apie Lietuvą sako tokios, su Konstitucija prasilenkiančios idėjos ir kodėl būdas, kaip nusavinti II pakopos pensijų fonduose sukauptas santaupas, sukėlė nerimą investuotojams? Mažų mažiausiai tai signalizuoja apie galimą nestabilumą ir radikalų valstybės institucijų požiūrį į ekonominių procesų valdymą, kuris paprastai nėra suderinamas su ilgalaikiais projektais, planais bei investicijomis.
Pensijų fonduose sukauptų lėšų nacionalizavimas būtų tolygus asmens turto nusavinimui, o tai prieštarauja Konstitucijai. Toks žingsnis sukeltų taip pat ir neapibrėžtumą dėl valstybės duotų įsipareigojimų vykdymo.
Panašu, kad valstybės įsipareigojimai darbo rinkoje esantiems piliečiams jau pamirštami. Planas privačiam kaupimui pervesti 5,5 proc. gyventojų mokamų „Sodros“ mokesčių – seniai atšauktas.
Prie sistemos stabilumo neprisideda ir praslystantys būsimos reformos fragmentai, pagal kuriuos nuo 2020 metų į II pakopos pensijų fondus pervedimai gyventojams nesiektų įstatymu įtvirtintų 3,5 proc. O mintis sunaikinti būsimų pensijų mokėjimo sistemos diferencijavimą, nurodo visai nedžiuginančią valdžios judėjimo kryptį.
Verslo bendruomenė nuolat siekia atviro ir sklandaus dialogo su valdžios institucijomis. Esame nusivylę, kad prisidengus nuo 2004 metų sėkmingai veikiančios II pensijų pakopos reformos skydu, bandoma dirbančiųjų santaupas nacionalizuoti ir sugrąžinti į „Sodrą“. Daugumos investicijų fondų valdytojų akcininkai yra užsienio finansų institucijos, todėl tokie valdžios planai siunčia bauginantį signalą užsienio investuotojams ir gali juos sustabdyti nuo investavimo Lietuvoje, jei valdžios atstovai pasės abejonę dėl teisinės aplinkos stabilumo.
Vertinant objektyviai, šiuo metu apie dešimtadalis II pakopos pensijų fondų dalyvių gali nesukaupti būtino dydžio anuiteto, nes jiems daugiau taupyti trukdo vyresnis amžius arba gaunamos labai žemos pajamos ir įsitraukimas nevisa apimtimi.
Atsižvelgiant į Lietuvos banko rekomendacijas, reikėtų susikoncentruoti į opiausią šios konkrečios pensijų fondų dalyvių grupės klausimą. Tačiau valdžios koridoriuose atvirkščiai, sklando radikalios ir sunkiai pateisinamos idėjos.
Lietuvos problemos yra aiškios, įvardintos tiek viduje, tiek kompetentingų užsienio institucijų: tai senėjanti visuomenė ir mažėjantis dirbančiųjų skaičius. Vietoje to, kad būtų žiūrima į perspektyvą ir ieškoma ilgalaikių sprendimų, bandoma finansines skyles užkaišyti paprasčiausiu būdu: griaunant ir grįžtant prie įprasto įmokų surinkimo ir išmokų paskirstymo modelio. Kaip su šiais planais Lietuva atrodo Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos akyse, kurios nare siekiame tapti?
Apmaudu, kad papildomoms savo senatvės išmokoms kaupiantys žmonės, iš viso daugiau kaip milijonas dirbančiųjų, negali jaustis saugūs. Nerimo signalai siunčiami ir verslui bei investuotojams, kurie negali būti tikri, kad sistema nesubyrės. Net trečdalis Lietuvos žmonių negali būti tikri, jog vieną dieną valdžios atstovai nesugalvos nubraukti jų daugybės metų darbo ir į valstybės kišenę perkelti jų santaupų.
