Nors Lietuva yra puiki, civilizuota ir išsivysčiusi šalis (jei pasistengti nematyti per didelio skaičiaus sunkiai besiverčiančių žmonių ir akis badančios turtinės nelygybės), nors ir demokratiška ir žmogaus teises gerbianti valstybė (jei pasistengti nematyti, kad demokratijos ir žmogaus gynimo mechanizmai neveikia), tačiau mūsų gerovės stiklinė pildosi nepateisinamai lėtai.
Neturime naftos, aukso ar deimantų, iš kurių būtų galima uždirbti didesnę dalį valstybės pajamų, todėl vieninteliu gerovės resursu yra protingas šalies ūkio tvarkymas.
Kadangi mūsų gerovė dar toli gražu ne tokia, kokios norėtume ir kokios žmonės tikėjosi prieš ketvirtį amžiaus, peršasi išvada, kad Lietuva valdoma neefektyviai.
Reikia kritiškai ir be saviapgaulės pasižiūrėti į save – ką darome ne taip?
Šviesesnio matymo šalininkai ir pirmiausiai iš pačių valdytojų tarpo linkę įžvelgti, kad su valstybės valdymu viskas gerai. Šalies BVP auga, užsienio investicijos kuria daugiau darbo vietų, vidutinis atlyginimas auga, o valstybę, jų matymu, valdo profesionalai.
Kad priartėtume prie tiesos, pažvelkime į konkrečius atvejus. Arčiau kūno, kaip sakydavo didysis kombinatorius.
Konkretus atvejis
Pavyzdžiu imsime karšto vandens tiekimą daugiabučiuose namuose. Atsukote čiaupą ir bėga karštas vanduo. Kas mėnesį pažiūrite į karšto vandens skaitiklį ir už suvartotą vandenį apmokate tiekėjui. Atrodytų – paprasčiau nebūna.
Bet net ir tokios paprastos buities neaplenkia problemos. Viena jų susijusi su visame name suvartoto karšto vandens kiekiu. Namo šilumos punkte yra skaitiklis, kuris rodo visą name paruoštą karšto vandens kiekį, kuris lygus bendram suvartojimui.
Tačiau gyventojai apmoka pagal savo butų skaitiklių rodmenis. Sudėjus butų suvartojimus, niekada negausime sutapimo su bendru suvartojimu name. Ką daryti su skirtumu, kuris vadinamas nepaskirstytu karštu vandeniu?
Kadangi šis skirtumas susidaro dėl nuo karšto vandens tiekėjo ir nuo pačių gyventojų priklausančių priežasčių, įstatymas nustato, kad nepaskirstytą karštą vandenį galima išdalinti gyventojų apmokėjimui tik tada, kai tiekėjas yra sutvarkęs karšto vandens apskaitą tame name. Tik tada galima konstatuoti, kad apskaita buvo tvarkinga ir tiksli, o nepaskirstytas karštas vanduo susidarė ne dėl tiekėjo kaltės, o dėl kitų, nuo pačių gyventojų priklausančių priežasčių, pavyzdžiui, kad jie deklaravo savo suvartojimą skirtingu metu arba išvis pamiršo deklaruoti.
Tačiau ši įstatymo nuostata neįgyvendinta iki šiol. Energetikos ministerija per 9 metus nesugebėjo parengti reikalingos procedūros, o Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau Komisija) įteisinti šilumos paskirstymo metodai ignoruoja įstatymo reikalavimą.
Todėl tiekėjas neturi jokios motyvacijos užtikrinti karšto vandens skaitiklių tvarkingą būklę, nors ir privalo tą padaryti. Jei kokiame nors bute skaitiklis pradėjo rodyti neteisingai, o gal buvo ir sąmoningai sugadintas, už neteisingus rodmenis automatiškai kompensuoja visi namo gyventojai. Taip nustato Komisijos metodai.
Nors visi gyventojai moka skaitiklių aptarnavimo mokestį, tiekėjas gali nekreipti dėmesio, ar jo prižiūrimi skaitikliai rodo teisingai, ar ne. Net jei jie ir nieko neberodytų, jis gaus pilną apmokėjimą.
Kita problema susijusi su pačiu karšto vandens tiekėju. Senais laikais karštas vanduo buvo ruošiamas už namo ribų, taip vadinamose grupinėse boilerinėse, iš kur būdavo tiekiamas grupei daugiabučių.
Tačiau jau nuo maždaug 2000 metų grupinės boilerinės buvo intensyviai naikinamos, o karštas vanduo pradėtas ruošti pačiuose daugiabučiuose, iš esmės modernizuotų šilumos punktų įrenginiais.
Šiai dienai grupinių boilerinių praktiškai nebeliko, buvusieji į namus atvesti karšto vandens tiekimo vamzdžiai seniai nupjauti, bet karšto vandens tiekėjas kažkodėl paliko.
Tiekimo nėra, o tiekėjas yra – štai jums galvosūkis, kurio Energetikos ministerija ir iki jos buvusi valdžia neišsprendžia jau 15 metų. Tiekėjui-zombiui Komisija tvarkingai skaičiuoja karšto vandens kainas, tiekėjo darbo sąnaudas, pelną. Pagal paskaičiuotas kainas pusė milijono šalies vartotojų tvarkingai apmoka tiekėjui, kasmet permokėdami už karštą vandenį apie 5 mln. eurų. Už nieką.
Mano ir Antano nuotykiai Seime
Pasyviai stebėti iš šalies, kaip tokia anarchija klesti jau daugelį metų, darosi nebejauku. Pasidarau nuodugnius karšto vandens vartojimo tyrimus 2 daugiabučiuose namuose.
Iš jų matyti, kad net nauji karšto vandens skaitikliai per keletą metų pradeda rodyti su neleistinai didelėmis paklaidomis, kas lemia vis augančių nepaskirstyto karšto vandens kiekių susidarymą.
Esant nesutvarkytai karšto vandens apskaitai, įstatymas draudžia tiekėjui išdalinti šį kiekį gyventojų apmokėjimui, tačiau Komisijos aprobuoti šilumos paskirstymo metodai tą ignoruoja. Apie tai parašau Komisijai su prašymu taisyti jų metodus.
Komisija atrašo mandagų atsakymą, kurio esmė dviem sakiniais būtų tokia: „manome, kad mūsų metodai neprieštarauja įstatymui, kai kuriuos patobulinimus darome, pavyzdžiui, nepaskirstytas karštas vanduo išskiriamas atskira eilute, taip užtikrinant skaidrumą. Tačiau procedūra dėl karšto vandens tiekėjo prievolių įvykdymo iki šiol nėra nustatyta ir tai yra ne Komisijos kompetencijoje. Dėkojame už tyrimą“.
Iš atsakymo aišku, kad reikalai nejuda. Nutariu prašyti Seimo Energetikos komisijos surengti tuo klausimu posėdį. Komisijos pirmininkas V. Poderys atsiliepia į prašymą ir sukviečia gausų būrį žmonių, atstovaujančių visas suinteresuotas puses. Nejaugi ledas pajudėjo?
Savo pozicijoms sustiprinti į posėdį pasikviečiu Buitinių vartotojų sąjungos prezidentą A. Miškinį, kurį vadinsiu tiesiog Antanu. Jis taip pat jau senokai protestuoja prieš tokį, jo žodžiais tariant, valstybinį reketą, deja, be ypatingos sėkmės. Tokiomis jungtinėmis pajėgomis prisistatome į posėdį Seime.
Prieš posėdį pirmininkas savikritiškai paatvirauja, kad problemą išmano menkai. Nuo savęs padarome pristatymą ir prašome gelbėti mus nuo karšto vandens tiekėjo. Pirmininkas paprašo kiekvieno trumpai pasisakyti. Kiekvienas kalba apie jam rūpimas savas problemas, kažkodėl atsargiai aplenkiant posėdžio temą. Posėdis baigiamas nieko konkretesnio rūpimu klausimu nenutarus ir problemą nustūmus į neapibrėžtą ateitį. Ledas nepajudėjo.
Nusprendžiu kreiptis su skundu į Seimo kontrolierius. Juk jau kiek metų ignoruojamas įstatymas, pažeidžiamas viešasis interesas, nuolaidžiaujama stipresnei pusei – tiekėjui. Pasiūlau, kaip reikėtų pataisyti Komisijos metodą.
Seimo kontrolierius A. Normantas atsisako tirti skundą. Nusprendžia, kad jis pirmiausiai nagrinėtinas Energetikos ministerijoje ir Komisijoje ir prašo jų pateikti man motyvuotus atsakymus. Institucijos, su kuriomis jau ne kartą bendravau dėl minėtų problemų, dar kartą man parašo atsakymus. Nieko naujo juose nėra, todėl jų turinio nepasakosiu.
Reikia ne jau nusibodusių raštų, o gyvo, dalykiško posėdžio, kuriame būtų pasiekta bendra pozicija dėl iškeltų problemų ir, jei jos būtų pripažintos pagrįstomis, dėl jų neatidėliotino sprendimo.
Pakartotinai kreipiuosi į Seimo kontrolierių, prašau surengti žodinį posėdį. Seimo kontrolierius A. Normantas pakartotinai atsisako tirti skundą ir nusprendžia, kad jį tikslinga nagrinėti Vyriausybėje. Skundo medžiaga perduodama Vyriausybei.
Vėjai nauji, kryptis sena
Tuo metu Vyriausybėje pūtė nauji vėjai ir vyko tarsi kanceliarijos reforma. Naujoji kanclerė M. Dargužaitė žadėjo orientuotis į darbo efektyvumą, kas teikė vilčių.
Naujų vėjų kryptis neilgai trukus pasirodė kanclerės darbuose – Energetikos ministerija ir Komisija paprašomos man atsakyti, o prireikus pateikti suderintus pasiūlymus. Šios institucijos jau trečią kartą rašo man atsakymus, o man nebesinori jų skaityti, kadangi dar neskaitęs jau žinau, kas ten bus parašyta.
Psichologams vertėtų pasigilinti, kodėl toks gajus įprotis, kurį galima pavadinti „sukučio metodu“? Jeigu kas nors skundžiasi centrui dėl kokios nors negeros institucijos ar organizacijos, tai centras ne daro išorinį, nepriklausomą tyrimą, bet paveda pačiam skundo objektui pasiaiškinti tam besiskundžiančiam. Institucija ar organizacija ir paaiškina skundo autoriui, kad ji yra ne negera, bet gera.
Tuo problema laikoma išspręsta.
Šiuo konkrečiu atveju skundas nuo Seimo per Seimo kontrolierius ir Vyriausybę „apsisuko“ iki konkrečių, probleminių įstaigų. Kurios man paaiškino, kad yra geros. Susirinkau apie šimtą lapų raštų, atsakymų ir paaiškinimų, kurių skaitymas jau įvaro depresiją, o problema nepriartėjo prie sprendimo nei milimetru.
Apie kokį darbo efektyvumą kalbėjo vilčių teikusi naujoji kanclerė?
Pasiprašau trumpo priėmimo pas kanclerę M. Dargužaitę aptarti, kaip būtų galima padidinti Vyriausybės kanceliarijos darbo efektyvumą, apie kurį ji kalbėjo visu kanceliarijos reformos laikotarpiu.
Neilgai trukus gaunu atsakymą, dėkojantį už mano pastebėjimus. Kartu „tikimasi mano supratimo, kad Vyriausybės kanclerės darbotvarkė yra labai užimta ir šiuo metu ji pareiškėjų priimti negali“. Taip pat pažymima, kad „… vadovaujantis įstatymų nuostatomis, mano keliami klausimai pavesti nagrinėti kompetentingoms institucijoms.“ T. y. jau gerai pažįstamoms Energetikos ministerijai ir Komisijai. „Sukučio metodas“ veikia neužsikirsdamas…
Dar vienas mažas šansas atsiranda, kai Antanas pasiprašo priėmimo pas Komisijos pirmininkę ir gauna sutikimą. Įsisiūlau dalyvauti ir aš.
Vėl jungtinėmis pajėgomis prisistatome į Komisiją ir čia nelauktai įvyksta mažas stebuklas – Komisijos pirmininkė I. Žilienė, skirtingai nuo jos darbuotojų, aktyviai domisi problema ir stengiasi pati įsigilinti į esmę. Braižome schemas, aiškinamės karšto vandens ruošimo technologiją anksčiau ir dabar. Susidaro įspūdis, kad pirmininkė supranta problemą ir yra nusiteikusi ją spręsti. Nejaugi ledas gali pajudėti?
Toliau į vakarus – gudresni žmonės?
Įdomu, kad karšto vandens tiekėjas yra paplitęs ne visur. Daugiausiai jo yra Vilniuje – jame ši mirusi siela išliko maždaug 200 tūkst. butų arba 97 proc. nuo viso butų skaičiaus.
Tuo tarpu Kaune tik 24 proc., o Klaipėdoje jo praktiškai nebėra. Šaunuoliai klaipėdiečiai demonstruoja, kur daugiausiai išlikę sveiko proto, bet kodėl tokie skirtumai?
Pripažinti, kad sostinės miestelėnai yra bukesni už kitus būtų nelabai korektiška, tuo labiau, kad pasisakyčiau ir apie save, todėl belieka manyti, kad jų mąstymą galėjo blokuoti kokios nors paslaptingos jėgos, susijusios su Vilniaus šilumos ūkio nuoma privatininkui. Kas galėtų paneigti, kad šios jėgos negalėjo pasireikšti per darančią gerus darbus savivaldybę arba per administratorių įmones, atsitiktinai valdomas iš vieno centro?
Verta paminėti ir šilumos tiekėjų vaidmenį. Pripažindami chaosą karšto vandens ūkyje, šilumininkai pamiršta esminį savo pačių indėlį.
Rengiant Šilumos ūkio įstatymą 2003 m., Šilumos tiekėjų asociacija ir jos prezidentas V. Stasiūnas kategoriškai nesutiko pašalinti karšto vandens tiekėjo iš ten, kur jo nebeturėjo būti. Ministerijai nesugebėjus priimti realią situaciją atitinkančio sprendimo, karšto vandens tiekimas išliko.
Nuo tada šilumos tiekėjas, būdamas ir karšto vandens tiekėju, už karštą vandenį renka nelabai didelius pinigėlius labai plačiu mastu, praktiškai nieko neveikdamas. Jo svarbesniu darbu turėtų būti karšto vandens apskaitos sutvarkymas, tačiau, kaip jau matėme, tiekėjo apmokėjimas nepriklauso nuo to, ar skaitikliai rodo teisingai, ar ne.
Valstybės institucijų, su kuriomis teko susidurti, veikla vadintina ne darbu, o funkcionavimu. Su retomis išimtimis, prie kurių priskirčiau Komisijos pirmininkę, jose dirba vien funkcionieriai.
Stebina, kad nei Seimui su savo kontrolierių įstaiga, nei Vyriausybei, nei Energetikos ministerijai nerūpi spręsti problemą, liečiančią viešąjį interesą, pusę milijono butų, jų gyventojams daromą materialinę žalą. Jei gaunamas signalas, kad dalykai ten prasti, tai ar nevertėtų patiems pasiaiškinti, kas ten vyksta, ar skunde išdėstyta medžiaga teisinga, ar pagrįsta?
Pagaliau, tikram profesionalui tai turėtų būti ir įdomu, tam tikru iššūkiu. Dabar atrodo, kad funkcionieriams terūpi nustumti problemą į šalį, vien imituojant darbą.
Ar toks valdžios abejingumas eiliniams žmonėms ir jų buitinėms bėdoms nėra viena iš prasto psichologinio klimato šalyje priežasčių? Ar neprisideda prie emigracijos?
Valstybės valdymo efektyvumas priklauso išskirtinai nuo vadovų, kurie privalo inicijuoti, organizuoti, spręsti, reikalauti, rūpintis. Beveik neturime kompetentingų ir nusiteikusių realiam darbui vadovų, nebijančių reikalauti iš savo darbuotojų, taip pat bendrauti ir tartis su eiliniais piliečiais. Gal tie vadovai ir yra kažkur pasislėpę, tačiau darbuotojų sąrašuose jų nėra. Esamiems vadovams šiandien labiau apsimoka nedirbti, negu dirbti.
Energetikos ministerija, kurią reikėtų uždaryti nuo rytdienos, karšto vandens ūkyje sukūrė chaosą. Šilumos tarybos veikla seniai sustojusi, prisiprašyti priėmimo pas vadovus neįmanoma, į pasiūlymus nereaguoja, išskyrus tuos, į kuriuos atsakyti gauti pavedimai „iš aukščiau“.
Per 4 metus nieko nenuveikė, įgyvendinant ES direktyvą 2012/27/EU toje dalyje, kurioje nustatytas įpareigojimas šalims–narėms įdiegti visuose daugiabučiuose individualaus šildymo reguliavimo ir apskaitos priemones. Vietoje to, priėjo prie išvados, kad Lietuvoje tokių priemonių diegti neapsimoka. Dabar, kai 9 iš 10 namų neturi priemonių butų šildymui reguliuoti, valdžia pakėlė PVM šilumai. Normalioje rinkoje, daugiau apmokestinant prekes, jų bus mažiau perkama, o kaip galima mažiau pirkti pabrangusios šilumos, kai tam nėra techninių priemonių?
Gal galėtų paaiškinti ekonomistai ar finansininkai, vadinantys PVM lengvatą šildymui finansiniu populizmu?
Faktiškai Energetikos ministerija atlieka socialinę apsaugos nuo nedarbo funkciją. Per 2 metus nei vienas jos darbuotojas nėra gavęs kokios nors nuobaudos už netinkamą pareigų atlikimą. Kaip žmonėms pavyksta taip puikiai darbuotis, be jokių klaidų, apsirikimų ar nesėkmių? Ko gero, tik nedirbant.
Tai ką daryti su vadovais? Papildykime darbo kodeksą nuostatomis:
1) Valstybės valdyme į vadovų (viceministrų, departamentų direktorių, skyrių viršininkų) pareigybes gali būti priimti asmenys tik iš nuolat atnaujinamo vadovų rezervo sąrašo.
2) Vadovui mokamas ne mažesnis kaip 3000 Eur/mėn atlyginimas. Už labai gerus darbo rezultatus ministras ar įstaigos direktorius gali skirti vadovui metinę premiją iki 10000 Eur.
3) Ministras ar įstaigos direktorius už nesusitvarkymą su darbu turi teisę atleisti vadovą, įspėjęs prieš savaitę ir paaiškinęs atleidimo motyvus.
4) Vadovui nesutinkant su atleidimo motyvais, jis supažindinamas su 3 punktu.
