2015-ieji buvo lūžio metai, kai pasaulio šalių pramonėje informacines technologijas (IT) pradėjo keisti skaitmeninės (DT), taip mūsų planetoje pradėdamos naują dirbtinio intelekto erą.
Globaliniai pokyčiai šiuo metu vyksta tokiu greičiu, kad net ir profesionaliausi ekonomikos ekspertai nebesugeba prognozuoti, kaip rytoj atrodys visa pasaulio ekonomika.
„Samsung“ kompanijos vadovas, kiekvieną rytą atėjęs į darbą, savo darbuotojams pakartoja tą pačią frazę: „Žinokite, kad rytoj viskas bus kitaip nei šiandien, išskyrus jūsų žmonas ir vaikus“. Garsusis futurologas, vienas iš kompanijos „Google“ vadovų, Ray Kurzweilas teigia, kad po penkerių metų kompiuteriai bus stipresni už žmogaus smegenis.
Dauguma pasaulio ekonomistų vieningi – tos šalys, kurios pirmosios sugebės nuskinti technologinės pažangos vaisius, pasieks didžiausią ekonominį ir socialinį klestėjimą.
O tos, kurios nespės susitvarkyti su naujais globaliais iššūkiais – liks progreso užribyje. Ir didžiausia pajamų nelygybė bei socialinė atskirtis bus ne tarp žmonių grupių, bet tarp šalių, kurios bus technologinio progreso lyderės ir kurios liks autsaiderės.
Didžiosios Britanijos ekspremjeras Tony Blairas teigia, kad šiame didžiųjų pokyčių laikotarpyje didžiausia ekonomine našta kai kurioms valstybėms tampa ne pabėgėliai ar pašalpų gavėjai, bet tų valstybių vyriausybės, nesugebančios prisitaikyti prie kasdien besikeičiančio pasaulio ar apskritai nenorinčios matyti tai, kas vyksta nebesustabdomai.
Pasaulis keičiasi, Lietuvoje – ta pati Politinė ekonomija
Ir nors gyvename tame laikotarpyje, kai nustoja galioti net Šventieji raštai, Lietuvos Vyriausybei patarinėjantys ekonomistai vis dar mano, kad šalį būtina valdyti pagal kone prieš tris šimtmečius parašytus politinės ekonomijos vadovėlius.
O Lietuvos technologinės pažangos sąvoką politikai prisimena tik tada, kai reikia „atsifutbolinti“ nuo amžino rinkėjų klausimo: „kada šalyje didės atlyginimai?“.
Valstybės kontrolės duomenimis, investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) 2007-2016 m. siekė 628 mln. eurų, tačiau ES Lietuva pagal inovacijas yra 24 vietoje iš 28 šalių.
Valstybės kontrolės auditas taip pat parodė, kad 2012 -2015 m. mokslo slėnių kūrimui valstybė skyrė apie 300 milijonų, tačiau šis mokslo ir verslo bendradarbiavimo įrankis nedavė lauktų rezultatų.
Be to, slėniuose įsteigtų mokslo ir technologijų parkų, turėjusių pritraukti verslo įmones, pagrindinė veikla (96 procentai pajamų)... - patalpų nuoma.
Tačiau pagal 2014 – 2020 m. programą ir toliau bus investuojama į MTEP – tam numatoma skirti apie 700 mln. eurų.
Žodžiu „įmetėme“ vieną milijardą, naudos negavome, priežasčių neanalizuojame, mesime dar antrą milijardą. Gal šį kartą netyčia pavyks. Einšteinas apie tokią situaciją pasakytų: „Tik idiotas, darydamas tą patį veiksmą, tikisi kitokio rezultato“.
O kad inovacijos Lietuvoje neturi didelių perspektyvų, galima būtų paaiškinti pasitelkiant kai kurių apie inovacijas išmanančių ekspertų įžvalgas. Tiesa, jos buvo skirtos daugiausia Rusijai, tačiau, panašu, kad Lietuvoje situacija su inovacijų pritraukimu yra identiška.
Kuo skiriasi išradimas ir inovacija?
Peterburge vykusiame ekonomikos forume „Getting ahead of the competition factors for success in the 21 st century“ Stanfordo universiteto profesorius, mokslininkas Ilja Strebulaev, tyrinėjantis Silicio slėnyje vykstančių inovacinių sistemų kūrimąsi, paaiškino, kodėl tiek Rusija, tiek kitos posovietinio bloko šalys, turinčios daug stiprių mokslininkų ir išradėjų, nesugeba užsidirbti, išnaudodamos jų talentus.
Pagrindinė priežastis, pasirodo, yra ta, kad tų šalių vadovai tiesiog nelabai skiria tai, kas yra išradimas, o kas - inovacija. Mokslininkas pažymėjo, kad investavimas į MTEP, nesukuriant visos inovacijų „ekosistemos“, yra tiesiog pinigų paleidimas vėjais.
Inovacinę ekosistemą, anot I. Strebulaevo, sudaro trys sudedamosios dalys:
1. MTEP, kuriose dirba mokslininkai ir išradėjai ir kuriose gimsta idėjos.
2. Profesonalių vadybininkų komanda, kuri transformuoja idėjas iš mokslo pasaulio į realųjį pasaulį ir kuri turi turėti visiškai kitokius gebėjimus nei išradėjai.
„Stebiu žmones, kurie investuoja į startuolius ir matau, kad pagrindinis kriterijus, pasirenkant investicijas, – vadybininkų komanda. Investuotojai mieliau renkasi gerą vadybininkų komandą su blogesniu projektu, nei blogesnę komandą – su geru projektu. Idėjų pasaulyje - labai daug, tačiau žmonių, kurie sugebėtų jas paversti į įmones „gazeles“ – mažai. Todėl pirmiausia reikia galvoti ne apie technologijas ir infrastruktūrų kūrimą, bet apie kritinę žmonių masę“ – teigia I. Strebulaevas.
3. Inovacijų finansavimas.
Reikalingas kapitalas, kuris galėtų palaikyti startuolius, augančius į „Gazeles“. Ir toks palaikymas turi būti ne tik pradiniame taške, bet visame įmonės augimo procese.
Inovacijos neįmanomos be didžiulių finansinių praradimų. Silicio slėnyje 9 iš 10 - ties finansuotų projektų patiria visišką nesėkmę. Ir tik 1 iš tūkstančio startuolių tampa stambiomis kompanijomis.
„Įsivaizduokite, kiek verslininkams reikia tikėjimo, matant, kad vienas po kito griūva jų projektai, „dega“ pinigai, ir reikia vėl visko imtis iš naujo“ – teigia I. Strebulaevas.
Mokslininkas taip pat primena, kad, nepaisant to, Silicio slėnį supa daugybė rizikos kapitalo bendrovių, kurios gaudyte gaudo kiekvieną naują išradimą ir yra pasiruošusios investuoti į jo vystymą.
Karvės neturime, bet norime pieno
Tai, kad tiek Rusijos, tiek kitų inovacijomis skurdžių šalių vadovai nieko nesupranta apie inovacijų esmę, savo knygoje „Lonely ideas. Can Russia compete?“ atskleidžia Masačusetso technologijos instituto (MIT) profesorius Loranas Grahamas.
„Išradimas - tai nėra inovacija. Inovacija atsiranda tada, kai pats išradimas ar idėja tampa komerciškai sėkminga tiek išradėjui, tiek visuomenei, kurioje ji buvo įdiegta.
Šalių vadovai dažnai galvoja, kad ekonomikos modernizavimas - tai tik pati technologija, o ne socialinė-ekonominė aplinka, kuri ir daro didžiausią įtaką technologijos komercializacijai“ – teigia L. Grahamas.
Autorius taip pat atsako į klausimą, kodėl talentingiems Rusijos lazerių ir diodų kūrėjams praturtėti pavyko tik jiems išvykus dirbti į Vakarų šalis.
Nes būtent ten jie turėjo galimybę savo idėjas sėkmingai komercializuoti.
Autorius knygoje aprašo MIT rektoriaus L. Rafael Reif vizitą po Rusijos universitetus. Jo metu MIT rektorius Rusijos valdininkams aiškino, kad inovacijos gali įsitvirtinti tik tose šalyse, kuriose yra demokratija, laisva prekių ir paslaugų rinka, intelektinės nuosavybės apsauga, gera mokestinė aplinka, korupcijos ir nusikalstamumo kontrolė, teisinė sistema, kur kiekvienas gali įrodyti savo nekaltumą ir pan.
Šioje kultūroje nebaisu patirti nesėkmę tam, kad galėtum bandyti dar kartą. Tačiau rusų valdininkai šios informacijos nenorėjo net girdėti ir vis klausinėjo tik to paties, t.y., kuri konkrečiai technologija gali atnešti sėkmę.
Kol galiausiai, neapsikentęs tokių klausimų, L. Rafael Reif rėžė: „Jūs norite pieno neturėdami karvės“.
Inovacijos ateina ten, kur jos yra laukiamos
Dauguma inovacijų ekspertų vieningi: inovacijos greičiausiai kuriasi tose šalyse, kurių vadovams jų labiausiai reikia. Ir šiuo atžvilgiu šiandien labiausia išsiskiria UAE Dubajaus regionas bei inovacijų gausa pasižyminti ir antrąja pasaulio ekonomika tampanti Kinija.
Kalbėdamas apie savo patirtį kuriant inovacines ekosistemas Silicioslėnyje, profesorius I. Strebulaevas pasakoja: „Jūs neįsivaizduojate, kiek šalių siunčia į Silicio slėnį savo valdininkus tam, kad kuo daugiau sužinotų apie inovacijas.
Puikus pavyzdys – Kinija. Vos tik išvažiuoja viena kinų delegacija, tuoj pat į duris jau beldžiasi kita. Kinų valdininkai, už parankių pasiėmę savo šalies verslininkus, nuolat zuja po Silicio slėnį vis prašydami pakonsultuoti apie tai, kaip valstybė gali padėti savo strartuoliams.
Ir todėl Silicio slėnyje dirbantys kūrėjai kartais skundžiasi: „Vos tik papusryčiavę užpatentuojame savo naują išradimą, tai valgydami lunch‘ą sužinome, kad toks pat išradimas jau buvo užregistruotas Kinijoje.
Tai reiškia, kad pati vyriausybė iš viso pasaulio kviečia atvykti dirbti talentingiausius žmones, suteikia jiems idealiausias sąlygas dirbti ir kurti, o paskui pati perka iš jų įdomiausius projektus ir juos realizuoja. Faktas, kad net kai kurie įspūdingi Dubajaus pastatai yra suprojektuoti ne profesionalių architektų, bet iš viso pasaulio čia atvykusių kūrybingų studentų.
Pasakos apie inovacijas – iš fantastinės literatūros skyriaus
O visiems Lietuvoje laukiantiems inovacijų ir su jomis atidardėsiančių aukštų atlyginimų, belieka užduoti kelis klausimus, kurie veda prie gana pesimistinių atsakymų:
Ar Lietuvos politikams inovacijos reikalingos? Ne, nereikalingos.
Tai akivaizdžiai parodo faktas, kad Lietuvoje rizikos kapitalo ir BVP santykis yra net 10 kartų mažesnis už ES vidurkį.
Šalies vadovams ir finansų ministrams, galvojantiems apie Lietuvos ateitį ir jos sėkmingą integraciją į globalius pasaulio pokyčius, šis rodiklis turėtų sukelti mažų mažiausiai širdies infarktą, mat rizikos kapitalas yra būtent tas finansinis donoras, kuris aptarnauja startuolius ir inovacijų įmones bei padeda joms išaugti iki „gazelių“ lygmens.
Tačiau kaip ir ankstesnėms, taip ir šiai vyriausybei, tokie rodikliai visiškai dzin. Ir jeigu kartais kyla kokios aistros, tai tikrai ne dėl investicinio kapitalo, bet, pavyzdžiui, dėl kokių nors 42 urėdų.
Sekti Kinijos ir kitų šalių valdininkų pavydžiu ir, pasiėmus už parankės verslininkus, „šnipinėti“ po Silicio slėnį, ieškant sprendimų, kaip valstybė galėtų išauginti savo startuolius, Lietuvoje būtų kone nusikaltimas, nes bet kokie valdininkų ir verslininkų bendravimai apipinami legendomis ar, geriausiu atveju, viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktais.
Todėl Lietuvos valdininkai, skirtingai nuo kinų, į Silicio slėnius su verslininkais nevažinėja, O jei ir išvažiuoja kur nors, tai ne su verslininkais, o tik su savo vyrais, žmonomis ar meilužėmis. Ir ne inovacijų ieškoti, o tik šiaip, kaip mėgo sakyti eksministrė Pitrėnienė: „Su savo vyru turėti gerą laiką“. Arba kokio nors Bavariško alučio pagerti, ups... t.y., susipažinti su kitų šalių kultūra.
Ar gali Lietuvos politikai gali pasekti Dubajus pavyzdžiu ir panaudoti valstybės biudžeto pinigus kaip rizikos kapitalo investicijas. Apsaugok, Viešpatie...
Jeigu jau nesugebame be pinigų išplovimo nusipirkti šaukštų ar miltų, tai kas būtų, jei pradėtume pirkti „žalias“ idėjas.
Ir apskritai Lietuvoje naudingiausia investuoti ne į rizikos kapitalo bendroves, bet į slaptąsias partijų kišenes, kurios už kokius „varganus“ 30 000 tūkstančių eurų gali parduoti amžinąjį urėdo postą. Tokio saugaus ir pelningo „anuiteto“ negalėtų užtikrinti nė pati sėkmingiausia pasaulio investicinė bendrovė.
O kas neturi „varganų“ 30 tūkstančių eurų, gali tiesiog „investuoti“ savo liežuvį ir , pavyzdžiui, per savivaldybių rinkimus paagituoti už kurį nors politiką, kuris vėliau be vargo galės savo ištikimą agitatorių įdarbinti vienoje iš savivaldybės įmonių.
Ar gali Lietuvos politikai sukurti visą inovacijų ekosistemą, apie kurią kalbėjo Strebulaevas? Ne, negali.
Ir būtent todėl, kad nelabai skiria, kas yra išradimas, o kas - inovacija. Ir iki šiol tiki, kad inovacijos į Lietuvą plūstels tada, kai bus remiama tik viena inovacijų ekosistemos dalis – t.y. moksliniai tyrimai, o kitos dvi dalys – investuotojai ir profesionalūs vadybininkai visais įmanomais būdais bus žlugdomi ir vejami iš Lietuvos.
Ir vietoj to, kad būtų sudaromi planai, kaip daugiau į Lietuvą atvežti profesionalių vadybininkų „idėjų komercializacijai“ ar pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo įmonių „Gazelių“ vystymui, toliau nesustabdomai kurpiami įstatymai, kaip dar labiau nugręžti daugiau uždirbančius žmones ir verslininkus, neva taip kovojant prieš pajamų nelygybę.
Ir politikams, skaičiuojantiems savo urėdus, nė motais, kad pasaulyje jau prasidėjo kone olimpinės žaidynės dėl talentų ir kapitalo pritraukimo į atskiras šalis. Mat aukščiau savo nosies žvelgiančios pažangiųjų šalių vyriausybės žino, kad pralaimėjus šias olimpines žaidynes, visa valstybė pagal pajamų lygį gali tapti vienu lietuviškuoju Didžiasaliu.
Todėl pažangiose valstybėse priimami visi įmanomi sprendimai, kad jų viduje reziduotų ne tik išradėjai, bet kurtųsi visos inovacijų ekosistemos.
Pavyzdžiui, didžiosios pajamų ir turto nelygybės šalies JAV prezidentas paskelbė mažinsiąs korporacijų pelno mokestį daugiau nei dvigubai – nuo 35 iki 15 procentų tam, kad ištrauktų ofšoruose klaidžiojantį JAV kapitalą ir panaudotų jį globalių pasaulinių pokyčių iššūkiams įveikti. Mažinami ir fizinių asmenų progresiniai mokesčiai – tai reikalinga norint pritraukti dideles pajamas gausiančius talentus.
Turtine nelygybe pasižyminčios Švedijos vyriausybė taip pat mažina įmonių pelno mokesčius (pirmajame etape nuo 26 iki 22 proc) ir šiuo metu yra išsikėlusi pagrindinį tikslą, kad jokie mokesčiai šalyje nebūtų didesni nei EBPO vidurkis. Kapitalo mokesčių mažinimo keliu suka ir mūsų didžiosios konkurentės dėl užsienio investicijų – Estija ir Bulgarija.
Šiuo metu būtų sunku surasti pasaulyje valstybę, kurioje būtų kalbama apie mokesčių didinimą. Nebent, išskyrus Rusiją, nes ten jau rimtai įsisiūbavę pasiūlymai įvesti progresinius mokesčius. Ir, aišku, Lietuvą, nes čia bet kuris politikas gali sublizgėti išmintimi tik tada, kai pasiūlo ką nors papildomai apmokestinti. Todėl siūlymai didinti mokesčius, Lietuvos inovacijas šiuo metu skandina labiau nei liūtys Vilniaus miestą.
Jam antrina ir „valstietis B. Ropė, tvirtindamas, kad progresiniai mokesčiai sustiprintų Lietuvos visuomenę. Panašu, kad Europos Parlamente sėdintys politikai, bestiprindami visuomenę, patys iš savęs tiesiog išseko, tai šiai misijai vykdyti bus pasitelkti papildomi mokesčiai.
Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas S. Jakeliūnas „Sodros“ „lubų“ (o tiksliau - dangaus) įvedimą vadina akibrokštu.
Šešėlinė socdemų finansų ministrė R. Budbergytė po valstiečių mokestinės reformos nustemba: „O kur didesni mokesčiai daugiau uždirbantiems ir pajamoms iš kapitalo?
Europarlamentaras A. Guoga siūlo gerinti verslo sąlygas didinant mokesčius kapitalui.
Finansų ministras mokesčius ūkininkams nusprendė didinti vien tam, kad tie „geriau jaustųsi“.
O konservatorė I. Šimonytė, ragindama didinti mokesčius ūkininkams, dėl keleriopai mažesnių ES išmokų pralaimintiems konkurencines kovas savo kolegoms iš ES, pasiūlo konkuruoti ...pigesne darbo jėga.
Ir tokie Seimo narių „pasiūlymai“ gimsta XXI amžiuje, kai aplinkinių šalių žemės ūkiai visu galingumu neria į procesų robotizavimą ir automatizavimą, o po kelerių metų, tikėtina, jau bus perėję ir prie pačių „Big Date“ programų.
Tuo tarpu Lietuvoje „plačiai į pasaulį žvelgiančių“ politikų dėka, runkelius, tikėtina, ravėsime rankytėmis ir galėsime didžiuotis tapę kone pasauliniu etnografiniu Rumšiškių muziejumi.
Tiesa, naujoji Lietuvos vyriausybė žada sumažinti pelno mokestį nuo 15 iki 5 proc inovacijų įmonėms. Tarsi inovacijų Lietuvoje iki šiol nebuvo tik dėl to, kad nebuvo mokestinės lengvatos. Deja, inovacijų įmonės nėra pensininkai, kurių malonę rinkimuose galima nusipirkti pažadėjus simboliškai padidinti pensijas. Inovacijų įmonėms pirmiausia reikia ne simbolinių mokestinių dovanėlių, bet intelektinio kapitalo, t.y. žmonių, kurie ne tik kurs idėjas, bet ir sugebės iš jų „padaryti“ pinigus net ir esant 90 proc investicinės nesėkmės. Bet čia jau galima pasidžiaugti bent tuo, kad ledai pajudėjo.
Ar gali Lietuvos politikai sukurti inovacinę visuomenę, apie kurią kalbėjo L. Grahamas? Ne, negali.
Čia verta prisiminti kvantinės fizikos kūrėją bei Nobelio premijos laureatą Erviną Šriodingerį, kuris teigė, kad valstybę turi valdyti politinis elitas, kurio mąstymas yra aukštesnio kvantinio lygmens nei pagrindinės žmonių masės.
Mokslininkas taip pat baisėjosi Lenino idėjomis, kad valstybę gali valdyti kiekviena virėja, bei teigė, kad dar kelios žmonijos kartos kentės dėl to, kad jų tėvams ir protėviams teko gyventi bei mokytis Lenino virėjų sukurtoje valstybėje.
Todėl inovacinė visuomenė neturi jokių galimybių susikurti šalyje, kurioje:
- dar gajus Lenino virėjų įskiepytas neigiamas požiūris į verslų, talentingą ir daug uždirbantį žmogų, o Bulgakovo herojaus Šarikovo ideologija dar vyrauja kaip viena iš pagrindinių.
- politikams nereikia nei tokio rizikos kapitalo, „koks yra Europoje“, nereikia ir tokio vadybinio intelekto, „koks yra Europoje“, jiems reikia tik verslininkų, kurie mokėtų tokius atlyginimus, „kokie yra Europoje“.
- visų Seimo kadencijų metu didžiausią įtaką sprendimų priėmimui darė ir daro iš visų pakampių į Parlamentą sugužėję „paprastų žmonių gynėjai“, kurie niekada istorijoje nėra pasiūlę verslininkams jokio projekto apie inovacinių ekosistemų kūrimą, bet periodiškai landžioja po visas įmanomas verslo organizacijas, reikalaudami pasirašyti po jų sukurptais lozungų rinkiniais, garsiai vadinamais „nacionaliniais susitarimais“.
Mat tų vadinamų „gynėjų“ kvantinis mąstymo lygmuo teleidžia suprasti tik tiek, kad atlyginimai šalyje gali didėti ne nuo inovacijų, bet nuo proletarinių lozungų kiekio.
- kiekvienas į aukštesnį postą užsiropštęs valdininkėlis savo draugeliams gali girtis laikantis verslininkus „už konkolų“. L. Graham oklausimas, ar tokioje visuomenėje verslininkas gali įrodyti savo nekaltumą, būtų daugiau nei naivus.
- kiekvienas startuolis, sėkmės atveju išaugęs į milijonus pelno uždirbančią gazelę, rizikuoja būti apkrautas papildomas mokesčiais vien tik todėl, kad, anot dabartinio finansų ministro, geriau jaustųsi...
Arba jei koks nors „valstietis“ B. Ropė susigalvotų „sustiprinti Lietuvos visuomenę“.
- verslas čia tarnauja ne kaip instrumentas, uždirbantis biudžetui pinigus, bet kaip objektas, įtvirtinantis Lenino virėjų deklaruotas socialinio teisingumo idėjas.
Pavyzdžiui, mokesčiai ūkininkams, anot Vyriausybės atstovų, didinami tik dėl socialinio teisingumo. Ir niekam nė motais, kaip tas lietuviškas socialinio teisingumo medaliais apkabinėtas pastarnokas kainos atžvilgiu galės sukonkuruoti su olandiškuoju.
- valstybę ateina valdyti tie, kurių vienintelis pasididžiavimas: „gyvenau iš minimalaus atlyginimo“, o visas supratimas apie inovacijas ir aukštąsias technologijas prasideda ir baigiasi viena Excell programa, su kuria patogiausia paskaičiuoti, ką ir iš ko, naujų mokesčių pavidalu, dar galima atimti.
- apie socialinį teisingumą ir visuotinę lygybę daugiausia postringauja tie, kurie susikūrė sau spec. ligonines, o valstybės valdymo sistemas naudoja toli gražu ne tam, kad kurtų inovacinę visuomenę, bet pirmiausia tam, kad per savo statytinius įvairiuose naudos neduodančiuose postuose turėtų „priėjimus“ prie administracinių resursų, ypač reikalingų sėkmingam pasirodymui įvairiausių rinkimų metu.
Todėl ir turime valstybines ir savivaldybių įmones bei ministerijoms pavaldžias institucijas, pripumpuotas įvairiausių partinių „balvonų“, neturinčio jokio supratimo nei apie elementarią vadybą, nei apie globalinius pokyčius, jau nekalbant apie inovacinės visuomenės kūrimą.
Ir Lietuvoje, panašu, tvirtinasi ir T. Bleiro įžvalgos, kad didžiausia ekonomine našta valstybei virsta ne bedarbiai, pašalpiniai ar alkoholikai, bet tie politikai, kurių siauri asmeniniai interesai stabdo bet kokius pokyčius ir kurių kvantinis mąstymo lygmuo yra toks, kad esame verčiami gyventi ne pagal ketvirtosios technologinės revoliucijos dėsnius, bet pagal caro Riuriko laikais rašytus politinės ekonomijos vadovėlius bei nuolatos vieni kitus keičiančių „gelbėtojų“ proletarinius lozungus.
Todėl pasakas apie tai, kaip į Lietuvą plūstels inovacijos ir kaip dėl to augs atlyginimai, kol kas protingiausia būtų palikti knygynų fantastinės literatūros skyriuose.
