Senstanti ir besitraukianti visuomenė lemia, kad esamos infrastruktūros (o ką jau kalbėti apie naują) išlaikymo kaštai santykinai vis didės.
Nors, iš dalies, šį procesą amortizuos augantis darbo našumas ir „šešėlio“ susitraukimas, šių teigiamų reiškinių kitimo tempai yra, deja, nepakankami.
Atotrūkis tarp to, kas parašyta mūsų Konstitucijoje (nemokamas aukštasis mokslas ir sveikatos priežiūra) ir to, kiek biudžete yra pinigų šioms reikmėms, išlieka milžiniškas. Visuomenė, panašu, ir toliau linkusi užsimerkti prieš šį akivaizdų faktą ir kalbų apie Konstitucijos keitimą nėra. Vadinasi, kelias kažką pakeisti tik vienas – didinti finansavimą šioms sritims, o tam reikia surinkti daugiau mokesčių.
Viena bėda – ne bėda. Auganti pajamų ir turto nelygybė taip pat tampa objektyvia problema. Žinoma, norisi suteikti Vyriausybei šansą ir iš pradžių pasižiūrėti, kokių mokesčių lengvatų bus pasiūlyta atsisakyti (Finansų ministerija kaip tik dabar dirba ties šiuo klausimu), ir kiek iš to papildomų pajamų gali tikėtis biudžetas.
Tačiau po to, kai Vyriausybė pastarosiomis dienomis pritarė pasiūlymui vėl sugrįžti prie „Sodros“ įmokų išimčių menininkams, sportininkams ir autoriams, kurios buvo panaikintos nuo 2017 m. sausio 1 d., optimizmas, kad bus atsisakyta didesnio skaičiaus lengvatų, kažkaip ėmė ir susvyravo.
Galiausiai, Jungtinės Karalystės pasirinkimas palikti ES taipogi gali išmušti taburetę iš po kojų. Veikiausiai, galutinis „Brexit“ rezultatas taip pat reikšmingai prisidės prie poreikio didinti mokesčius, nes šios šalies indėlis į ES biudžetą labai reikšmingas, kaip reikšminga ir Lietuvos gaunama pagalba iš ES biudžeto.
Tikėtina, kad Finansų ministerijai pateikus naikintinų mokesčių lengvatų sąrašą, vieną kitą lengvatą panaikinti Seimas sutiks. Bet yra labai didelė rizika, kad rezultatas bus toli gražu nepakankamas. O tada jau belieka svarstyti, kurie mokesčiai turės didėti. Panagrinėkime galimus variantus.
Kaip viena galimybių, dažnai minimas PVM didinimas. Kaip vartojimo mokestis, PVM turi mažiau įtakos ekonomikos augimui ir daugiausiai PVM sumoka turtingiausioji, daugiausiai vartojanti visuomenės dalis. Tačiau kuo didesnis PVM tarifas, tuo didesnės paskatos šešėliniam prekių ir paslaugų pardavimui. Kadangi turime jau 21 proc. PVM tarifą, labai smarkiai jį didinti nebūtų nei racionalu, nei protinga.
Akcizai? Net ir Sveikatos ministras pripažįsta, kad negalima nubėgti per toli į priekį, lyginant su kaimyninėse valstybėse taikomais akcizais. Todėl tikėtis labai didelio papildomo pajamų šaltinio iš akcizų didinimo būtų nelabai rimta.
Kalbant apie turto ir pajamų nelygybę, tikėtina, kad bus svarstomi turto ir pajamų mokesčiai. Nė vienas nėra tabu.
Turto mokesčių Lietuvoje, galima sakyti, beveik nėra, o pajamų mokesčio tarifas – 15 procentų – tikrai ne pats didžiausias.
Tačiau būtų blogai, jeigu būtų pasirinktas tik pajamų mokesčio tarifo didinimas arba tik papildomo progresyvumo įvedimas greta jau esamo (kurį lemia NPD, taikomas tik mažiau uždirbantiems).
Nors yra tiesos teiginiuose, kad daugiausiai pajamų uždirbantys yra pajėgiausi mokėti einamuosius mokesčius, tačiau dideli (ypač progresiniai) pajamų mokesčiai didina vengimo riziką (pajamas daug lengviau nuslėpti negu turtą) ir sunkina administravimą.
Jie taip pat neigiamiau atsiliepia investicijoms ir ekonomikos augimui, negu didesni vartojimo ar turto mokesčiai. Galiausiai, dar viena svarbi postsovietinių šalių, įskaitant Lietuvą, ypatybė yra tai, kad turime daug turto, įgyto iš neapmokestintų pajamų.
Todėl, siekiant teisingos ir subalansuotos sistemos, greta pajamų mokesčio turi būti svarstomas didesnis turto mokesčių elementas, įskaitant paveldėjimo ir dovanojimo mokesčius tarp pirmos eilės giminaičių.
Pastarieji mokesčiai taikomi daugelyje išsivysčiusių valstybių ir būtent jie atlieka reikšmingą turto nelygybės mažinimo vaidmenį.
Linksniuojamas automobilių mokestis neigiamos įtakos nepadarytų. Kai buvo įvedamas privalomas civilinės atsakomybės draudimas, buvo daug veikėjų, teigiančių, kad tai nepakeliama našta mažiausias pajamas gaunantiems.
Tačiau įvedus jį, automobilių nesumažėjo, o ilgainiui tik padaugėjo. Taip ir su mokesčiu – 200 ar 300 eurų per metus lietuvio iš nuosavo automobilio į troleibusą tikrai nepersodins, o jeigu mokestis bus įvestas kartu su gyventojų pajamų mokesčio reforma ir NPD didinimu, tai mažiausiai uždirbantys gal net apskritai iš to išloš.
Taigi pats metas numarinti baubą. O turtingiems ir daugiau pajamų gaunantiems nėra esminio skirtumo, ar mokėti tuos kelis šimtus eurų nuo automobilio, ar nuo pajamų, ar nuo turto, ar nuo PVM. Reikia tik protingai subalansuoti sistemą.
Gal tik pelno mokesčio nevertėtų smarkiai judinti, esama sistema yra ganėtinai konkurencinga, tarifas santykinai nedidelis (pagal įstatymą 15 proc., o efektyvus tarifas pagal FM duomenis – 11 proc.). Šis mokestis tiesiogiai veikia verslą ir investicijas, todėl didinti jį nebūtų protinga. Veikiau – ieškoti būdų toliau mažinti efektyvų mokesčio tarifą.
Tačiau tai galėsime daryti tik radę šaltinių jau paminėtose kitose srityse.
O gal visgi apsvarstom Konstitucijos keitimą? Juk (aukštos kokybės) nemokamo mokslo ar sveikatos priežiūros nebūna. Kaip ir nemokamų pietų.
