Apie tai DELFI pasakojo ir VPT vadovė Dalia Vilytė.
Atstovaudamas viešųjų pirkimų praktikų poziciją – tų, kurie viešuosius pirkimus atlieka kasdien – keliu klausimą: ar tik nebandoma gaudyti musių po nosimi, kai to paties kambario spintoje – dramblys?
Juk būtent pačios Tarnybos rekomendacijos ir lėmė visus pastarojo meto su šia sritimi susijusius skandalus. Tai ir brangesnės nei galimos Valstybės kontrolės ar Seimo narių kelionės į užsienį, ir įtartinos vieno kelionių organizavimo paslaugų konkursų dalyvio pergalės.
Rekomendacijos, kurių laikytis privaloma
Regis, šešėlis galėtų kristi ant pirkimą organizuojančių asmenų, tačiau jie remiasi pirkimus prižiūrinčios institucijos – Viešųjų pirkimų tarnybos – rekomendacijomis, kurių nesilaikyti jų nepanaikinus, deja, praktiškai yra neįmanoma.
Viena vertus, rekomendacijos nėra įstatymas – tai turėtų būti metodinė pagalba rinkai. Kelionių organizavimo paslaugų pirkimų atveju viešajam sektoriui tai veikiau – meškos paslauga, nes jų nesilaikant neįmanoma paskelbti skelbimo apie planuojamą viešąjį pirkimą. Skelbimus apie pirkimus turi patvirtinti pati VPT, kuri, pastebėjusi, kad nesivadovaujama rekomendacijomis, neleidžia pradėti pirkimo procedūrų.
VPT rekomendacijomis pavojinga nesivadovauti, jomis remiasi pirmos instancijos teismai, įvairiausi auditoriai ir, žinoma, Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolės funkcijas atliekantys tarnautojai.
Įstatymai numato, kad asmenys, kuriems paskirta ir galioja nuobauda (išskyrus įspėjimą) už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, nebelaikomi nepriekaištingos reputacijos arba dar kitaip, ne mažiau kaip vienerius metus negali dirbti viešojo pirkimo komisijos nariu ar pirkimų organizatoriumi.
Tai panaikina bet kokią motyvaciją kvestionuoti VPT sprendimus ir į kai kuriuos jų sprendimus ragina žiūrėti pro pirštus.
Neatitinka šiandienos realijų
Ką gi tokio savo rekomendacijose, Viešųjų pirkimų tarnyba pasiūlė, kad tai sukėlė tokią audrą?
Tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba su savo rekomendacijomis bėga paskui laikmetį. Nors tokios rekomendacijos, kokios jos galioja dabar, paskelbtos ne taip ir seniai – 2016 metų sausio 1 dieną.
Problema slypi ne įstatymuose, o poįstatyminiuose teisės aktuose – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymais patvirtintose tvarkose. Jie verčia įstaigas skaičiuojant metinę pirkimo vertę įtraukti visus panašius pirkimus į visumą ir rengti vieną konkursą.
Jame nepajėgūs dalyvauti atskiros avialinijos, apgyvendinimo paslaugų rezervacijų sistemų valdytojai. Taigi įstaigos verčiamos pirkti brangesnes paslaugas iš tarpininkų.
Tarnyba tiesiog neįvertino, kad kelionių organizatoriai pajamas gauna ne iš paslaugą užsakančios perkančiosios organizacijos, o iš komisinio mokesčio, kurį kelionių agentūrai sumoka avialinijos ar viešbučiai.
Todėl kelionių organizavimo viešųjų pirkimų konkursuose dalyvauja kelionių agentūros, siūlydamos nulinį antkainį, o iš vienodus pasiūlymus patekusių tiekėjų konkursus laimi tie, kurie spėjo pasiūlymą pateikti greičiau nei konkurentai.
Trūksta ir lankstumo
Dar vienas rekomendacijų nepatogumas daug darbuotojų, keliaujančių darbo reikalais, turinčioms įstaigoms – kad konkursas turi būti skelbiamas suplanavus jų keliones į priekį.
O dažnu atveju kelionės vyksta ir neplanuotai, tuomet tokių skrydžių kompanijų kaip „Ryanair“ ar „Wizzair“ paslaugomis pasinaudoti būtų kelis kartus paprasčiau ir, svarbiausia, pigiau.
Vadovaujantis rekomendacijomis, negalima naudotis ir šiandien laiką ir pinigus padedančiomis taupyti tiesioginio kelionių ar viešbučių rezervavimo sistemomis, pavyzdžiui „Airbnb“ paslauga. Prisiminkim, kad populiarėjanti dalijimosi ekonomika suteikia galimybių, pasinaudojant išmaniomis rezervacijos sistemomis, apsigyventi ir pas privačius asmenis, kurie dažnai siūlo geresnį kainos ir kokybės santykį.
Maža to, Viešųjų pirkimų tarnyba savo rekomendacijomis draudžia naudoti kompensavimo mechanizmą, kuomet įstaiga galėtų atlyginti darbuotojo patirtas išlaidas išvykoje darbo reikalais.
Šiuo atveju pats darbuotojas galėtų priimti sprendimą, kokiomis avialinijomis jis skris ir kokiam viešbutyje nakvos, o jo darbdavys galėtų nurodyti sumą, kokio biudžeto darbuotojas neturėtų viršyti.
Kad darbuotojams nereikėtų darbiniams reikalams leisti asmeninių lėšų, įstaiga galėtų pasirūpinti kreditinėmis kortelėmis su limitu. Tokia praktika privačiame versle yra įprasta ir puikiai veikia.
Lieka atviras klausimas, kodėl priimamos tokios šiuolaikinio gyvenimo realijų neatitinkančios Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijos.
Kol jos galioja, tarnyba ne tik nepadeda sureguliuoti kelionių organizavimo paslaugų viešosioms įmonėms teikimo rinkos, bet dar ir aktyviais veiksmais jai kenkia. Apmaudu, kad situacijos nesiimama keisti iš esmės net po pastarojo meto skandalų ir Aukščiausiojo teismo sprendimų.
