Pirmas įspūdis, didžiąja dalimi nulemtas nevykusios ir besiblaškančios premjero komunikacijos, kad valdantieji nusprendė kirviu remontuoti laikrodį ir greituoju būdu pildyti rinkiminius pažadus padidinti pensijas.

Ilgainiui premjero retorika švelnėjo, problemos suvokimas, atrodo, irgi kiek pagerėjo, tačiau klausimas, ar ši Vyriausybė sugebės iš esmės sutvarkyti socialinės apsaugos sritį ir suteikti gyventojams realią ilgalaikio saugumo perspektyvą, lieka atviras.

Bene labiausiai glumina tai, kad pensijų sistema reformuojama be pertraukos. Kiekviena valdžia jaučia nepaaiškinamą poreikį sistemą įvertinti, peržiūrėti ir ... pakeisti. Tačiau iš tiesų – tai blogiausia, kas gali nutikti.

Pensijų kaupimas – ilgalaikis procesas, jam reikia laiko, pasikeitusio bei augančio visuomenės sąmoningumo ir politinių veiksmų nuoseklumo. Tuo tarpu nuolatinis sistemos tąsymas ne tik neleidžia pasiekti norimų rezultatų, bet ir įvertinti jų naudos.

Dar daugiau, tokie veiksmai ypatingai diskredituoja pačią sistemą, verčia manyti, kad ji nepatikima ir nestabili.

Žmonės, kurie kaupia ar norėtų pradėti kaupti pensijai, girdėdami begalines diskusijas apie II pensijų pakopos reformą, pradeda ne tik nebepasitikėti sistema, bet apskritai nustoja kreipti dėmesį į tai, kas sakoma, daroma ar siūloma daryti, ir tokiu būdu vengia joje aktyviai dalyvauti.

Nes jei valdžia šiandien žada viena, rytoj kitą, tai kas gali garantuoti, kad poryt vėl viskas neapsivers. Ilgainiui politikai tokiomis savo kalbomis pasieks tik tai, kad žmonėms pasidarys „tas pats“, kokie pakeitimai vykdomi, kas planuojama.

O tada jau ir gelbėti ar reformuoti gali nebelikti ko. Liks tik nusivylę žmonės, nepakeliamais įsipareigojimais apkrauta „Sodra“ ir nuosekliai blogėjanti demografinė šalies padėtis.

Kita vertus, akivaizdu, kad dabar egzistuojanti pensijų kaupimo sistema nėra tobula. Pagaliau apie tai kalbama aiškiai identifikuojant probleminę sritį – neaktyvius, savo lėšomis prie kaupimo neprisidedančius „kaupikus“, kurių sąskaitas papildo tik iš „Sodros“ pervedami 2 proc.

Akivaizdu, kad dalis jų nesukaups normalaus kiekio lėšų, todėl vyriausybės siūlymai peržiūrėti, kokiomis sąlygomis jiems verta dalyvauti kaupimo sistemoje ir kaip pasiekti, kad asmeninis žmonių įsitraukimas būtų didesnis, sveikintinas.

Kitas kelias – galvoti apie tokių kaupiančiųjų grįžimą į „Sodrą“. Tiesa čia daug atvirų klausimų, kaip tai techniškai būtų galima padaryti. Ar atsiklausiant kiekvieno aktyviai nekaupiančioje, ar imantis visuotinių veiksmų, bet faktas, kad kažką daryti teks.

Pozityviai skamba ir tai, kad vyriausybė suvokia būtinybę skatinti kaupiančiuosius ir ilgalaikį kaupimą. Atrodo, pagaliau suvokiama, kad kaupimo skatinimas – priemonė ateityje sumažinsianti „Sodros“ galvos skausmą, kai mokėti pensijų tiesiog nebus iš ko.

Valstybė kartą ir visiems laikams turėtų ne tik pasakyti, bet ir įsipareigoti prisidėti prie kaupimo tų, kurie kaupia patys. Tai ne tik ilgalaikė investicija valstybės mastu, bet ir aiškumo bei socialinio saugumo pojūtis, eliminuojantis baimes bei nepasitikėjimą, kuris, turint omenyje ne tokią ir tolimą praeitį, vis dar gajus.

Lietuvos pensijų sistema dabar, kaip medis, kurio vienos šakos žalesnės, kitos padžiūvusios ir akivaizdu vėl svarstome, kaip tą medį apgenėti. Tačiau sistemai ne vien apgenėjimo reikia, bet ir galvojimo, kaip jį paauginti, kokiu būdu galima patręšti.

Pirmas žingsnis – pripažinti, kad esamas privatus kaupimas vis tiek yra nepakankamas. Tam, kad ateityje prastėjant demografinei situacijai būtų galima vykdyti socialinius įsipareigojimus, žmonės turėtų apie ateitį galvoti patys, taip pat kaupti masiškiau ir dar intensyviau, nes dabar realus žmonių aktyvumas rinkoje per mažas.

Taip yra dėl kelių priežasčių, Pirmiausia, niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad kaupti neišeina, nes pajamos yra per mažos.

Kita, mano galva kur kas didesnė problema, – žmonės tiesiog nėra įpratę kaupti. Turime vos pirmą kartą žmonių, kurie realiai tai daro, neturi ilgalaikės pozityvios patirties, o veikiau priešingai – yra kupini nežinojimo, baimių bei istoriškai susiklosčiusio nepasitikėjimo.

Kokios priemonės padėtų situaciją pakeisti?

Pagrindinis žingsnis, kurį galėtų padaryti ši Vyriausybė – įstatymiškai įpareigoti žmones kaupti bent po 5 proc. nuo pajamų.

Dėl techninio įgyvendinimo detalių, tikslių skaičių reiktų susitarti, tačiau tai būtų labai konkretus, drąsus ir apčiuopiamą naudą duodantis žingsnis. Žinoma, jis vargu ar būtų populiarus, dalis žmonių tokią idėją pasitiktų su priešiškumu, tačiau realiai – tai bene vienintelis kelias, kuris leistų ateityje užsitikrinti orią, prie vakarietiškų standartų priartėjusią pensiją.

Toks gana radikalus sprendimas buvo pačių žmonių inicijuotas ir priimtas Skandinavijos šalyse. Čia žmonės privalo į atskirą sąskaitą kaupti savo senatvei. Valstybė privaloma tvarka nuskaito lėšas nuo dirbančiųjų ir jos kaupiasi jų sąskaitose, tačiau lėšos nuskaitomos ne per „Sodrą“, bet tiesiogiai.

Tai ne tik sumažina naštą valstybei, bet ir didina socialinio saugumo pojūtį. Lietuvoje tie, kurie kaupia maksimaliu 2+2+2 režimu jau dabar galima matyti pokytį, tuo tarpu kaupiamąją sumą padidinus realaus nuostolio žmonės nepajustų, tačiau socialinio saugumo jausmas padidėtų. Ir pripažinkime, būtent tai yra viena iš priežasčių genančių žmones iš Lietuvos – įsitikinimas, o veikiau žinojimas, kad senatvėje tokio saugumo nebelieka.

Privalomas kaupimas itin aktualus ir jauniems žmonėms, kurie sąmoningai apie pensiją dar negalvoja, bet jei būtų priimtas valstybinis įpareigojimas kaupti, tai taip ir būtų daroma, o galiausiai visi pajustų naudą.

Antras lemtingas žingsnis – visų politinių jėgų susitarimas, kad pensijų kaupimo sistema negali būti politinių vėjų įkaitė.

Nepriklausomai nuo to, kas valdžioje, kokia koalicija sudaroma, politinės partijos tiesiog neturėtų galimybių vykdyti drastiškų reformų ar kalbėti apie kaupimo sistemos naikinimą, nes būtų susitarę 10 ar 15 metų leisti sistemai veikti ir patvirtinti pačiai save. Sakysite utopija?

Galbūt, tačiau turime realių precedentų, kurie patvirtina, kad tokie susitarimai net Lietuvoje yra įmanomi.

Tarkime, Finansinio stabilumo įstatymas. Daug iečių sulaužyta buvo jį kuriant, bet dabar pamačius realius rezultatus turbūt jokia politinė jėga neleistų sau prabangos šio beveik dogma tapusio įstatymo laužyti. Tad toks susitarimas dėl pensijų sistemos taip pat galėtų atsirasti ir taip ši Vyriausybė gerąja prasme galėtų įeiti į istoriją.

Bet kurios valstybės sėkmės priežastis paprasta – politiniai susitarimai dėl ilgalaikių strateginių tikslų ir tų susitarimų laikymasis.

Šios kadencijos politikams tikrai verta susimąstyti ar jie negalėtų tapti tais, į kuriuos ilgalaikėje perspektyvoje bus žiūrima kaip į drąsius žmones, nepabijojusius priimti valstybinės reikšmės sprendimų. Susitarimas dėl pensijų kaupimo bei įstatymais įtvirtintas įpareigojimas asmeniškai kaupti prisidėtų prie augančio socialinio saugumo šalyje, o ateityje nuimtų tiesiog nepakeliamą naštą nuo „Sodros“ pečių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)