Akcizai didėtų drastiškai
Įregistruotos pataisos numato drastišką akcizų augimą lengviesiems alkoholiniams gėrimams – iki 2020 m. akcizai alui augtų 5,4 karto, vynui – 3,3 karto, tuo tarpu spirituotiems gėrimams akcizas augtų 35 proc. Tokiu būdu akcizai visoms alkoholinių gėrimų rūšims iki 2020 m. susivienodintų ir siektų 18,18 euro už 1 laipsnį hektolitro grynojo alkoholio. Tai ženkliai kilsteltų alkoholinių gėrimų kainas. Standartinio alaus kaina parduotuvėje nuo to padidėtų maždaug 75 proc., vidutinės kokybės vyno – maždaug 40 proc., vidutinės degtinės – apie 25 proc.
Nors pataisą inicijavę Seimo nariai tvirtina, kad norima vienodai apmokestinti skirtingas alkoholio rūšis, tačiau čia pat užmirštama, kad akcizai skiriasi iš esmės visose šalyse dėl labai paprastos priežasties – skiriasi gaminamų gėrimų savikaina. Pagaminti litrą grynojo alkoholio alaus pavidalu kainuoja 2-3 kartus daugiau nei tą patį alkoholio kiekį degtinėje. Būtent todėl, net ir prie dabar egzistuojančių akcizų, 1 laipsnis alkoholio degtinėje galutiniam vartotojui kainuoja pigiau nei alaus ar vyno atveju.
Pagal naujai siūlomus akcizų dydžius, šis skirtumas tik išaugtų. 2020 m. įsigyti vieną laipsnį alkoholio degtinėje kainuotų maždaug dvigubai pigiau nei perkant alų ar vyną. Todėl susidaro vaizdas, kad dabartinė akcizų reforma yra pirmiausia nutaikyta į lengvųjų alkoholinių gėrimų vartojimą. Tik lieka neaišku, kaip tai siejasi su deklaruojamu tikslu kovoti su alkoholizmu. Ar alkoholikai labiau linkę gerti alų ir vyną, o ne degtinę?
Gyvename atviroje erdvėje
Kita vertus, ryškų akcizų didinimą reikėtų matyti ir bendrame geografiniame kontekste. Juk negyvename izoliuoti autarkijoje, esame bendroje Europos rinkoje, kurioje vartotojai nesunkiai gali nuvykti į kitą šalį ir įsigyti ko tik geidžia. O kad lietuviai mėgsta apsipirkti kitose šalyse jau matėme šių metų pradžioje, kai nukritus zloto kursui, lietuvių, važiuojančių apsipirkti į Lenkiją, skaičius žymiai šoktelėjo į viršų.
Šiuo metu Lietuvoje galiojantys akcizai daugiau ar mažiau atitinka tą lygį, kuris yra kaimyninėse ES šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje. Akcizas vynui Lietuvoje yra nežymiai didesnis negu Latvijoje ir maždaug dvigubai didesnis negu Lenkijoje. Akcizas alui yra mažesnis nei Latvijoje ir Lenkijoje (skirtumas iki 40 proc.). Akcizas spirituotiems gėrimams Lietuvoje yra nežymiai mažesnis negu Latvijoje ir beveik toks pat kaip Lenkijoje.
Tačiau pakėlus akcizus tiek, kiek siūloma dabartiniame įstatymo projekte, taptume šalimi, turinčia vienus didžiausių akcizų alkoholiui visoje Europoje, beveik prilygstančius skandinaviškam lygiui. Įvertinus dar ir perkamąją galią, akcizų lygis Lietuvoje taptų absoliučiai didžiausias Europoje. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai paveiktų alkoholio pardavimus Lietuvoje, kai už sienos kainos būtų iki pusantro karto mažesnės.
„Kiaura“ sistema
Yra ir dar kitas aspektas. Lietuva vis dar turi vieną iš didžiausių šešėlinių ekonomikų Europos Sąjungoje, kurios didelę dalį sudaro nelegali prekyba alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais. Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimais, nelegali prekyba 2015 m. sudarė 22 proc. visos prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais. Nelegali prekyba silpnaisiais alkoholiniais gėrimais yra mažesnė dėl mažesnio akcizo, tačiau jam didėjant 3-5 kartais, ženkliai išaugtų šešėlis ir lengvųjų alkoholinių gėrimų rinkoje.
Naujoji valdžia taip pat žada, kad sieks mažinti alkoholio prieinamumą retindama prekybos alkoholiu tinklą. Sutelkus prekybą stambesnėse gyvenvietėse, galima net neabejoti – kiekvienas kaimas ar mažesnis miestelis turės savo nelegalaus alkoholio varyklą. Tuomet ne tik, kad nebus pasiektas tikslas sumažinti alkoholio vartojimą, bet ir bus surinkta mažiau lėšų į biudžetą, tuo pačiu prarandant ir galimybę kontroliuoti vartojamo alkoholio kokybę.
Kitaip tariant, Lietuvoje vis dar turime „kiaurą“ sistemą – veržiant vienoje vietoje, pradės bėgti kitoje. Todėl pirmiau reikėtų siekti sugriežtinti kontrolės mechanizmus ir iš tikrųjų parodyti, kad šešėlį pažaboti galima, ir tik tada eiti reikšmingo tinklo ribojimo ar kainų didinimo keliu.
Kad alkoholizmas Lietuvoje yra problema, kurią reikia pažaboti, turbūt nesiginčys niekas. Tačiau norėdami išspręsti problemą turėtume labai atsakingai pasverti, kurios priemonės duos norimų rezultatų, o kurios – ne. Kovojant su alkoholizmo problema pirmiausiai reikėtų priemonių, orientuotų į paklausos alkoholiui mažinimą. O čia reikėtų veikti per švietimo sistemą, nuoseklias viešųjų ryšių akcijas, dar labiau varžant alkoholio reklamą. Neatsargiai veikdami per pasiūlos priemones galime pridaryti daugiau žalos, nei naudos.
