Lietuvos laisvosios rinkos institutas, rengdamas periodinį leidinį „Lietuvos šešėlinė ekonomika“, pasitelkia prof. Fredericho Schneiderio, austrų šešėlinės ekonomikos tyrėjo, skaičius. Šis konstatuoja, kad šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje pernai sudarė 25,8 proc. ir nors nuo 2005 m. sumažėjo bent 5 proc. punktais, labai svarbūs yra ir kiti skaičiai. F. Schneiderio šešėlio indekse kontrabanda (neapmokestinama PVM, akcizais) sudaro tik nedidelę dalį – 2/3 išvestinio rodiklio atspindi padėtį darbo rinkoje. Kitaip sakant, nelegaliai, arba vadinamuosiuose vokeliuose mokamus atlyginimus.
Paanalizuokime kiek kitaip: viešajame sektoriuje algos vokeliuose nemokamos, to nedaro ir užsienio kapitalo bendrovės, griežtai prižiūrimų sektorių, pavyzdžiui, finansų, dalyviai. Kas lieka? Smulkus ir vidutinis vietinio kapitalo verslas. Kitaip sakant, tai reiškia, kad šešėlis SVV segmente Lietuvoje yra milžiniškas.
Tiesa, šešėlinė ekonomika neišvengiama. Net ir pažangiausiose valstybėse, kad ir Skandinavijos regione, į kurį dažnai atsigręžiame ieškodami modernumo ir inovatyvumo, cirkuliuoja dalis neapskaitytų pinigų. Tačiau kalbant apie Lietuvą, baisiausia yra tai, kad didelei daliai verslo savininkų veikti šešėlyje, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, yra tapę verslo kultūros dalimi. „Štai Jonas ir Petras taip dirba. Aš taip dirbu. O tai kaip kitaip? Visi taip daro!“: toks mąstymas tarp mūsų šalies vidutiniokių, sykiais ir tarp didesnių įmonių, yra tapęs norma.
Šiame kontekste kalbos apie didžiuliais tempais besikeičiančią verslo aplinką ir prie aplinkos pokyčių turinčias prisitaikyti bendroves, apie inovatyvumą, naujausias vadybos praktikas, geras darbo sąlygas darbuotojams, socialinę atsakomybę, atitiktį ir daugybę kitų dalykų, tampa bevertės. Pirmiausia todėl, kad šešėlyje veikiančios bendrovės yra kai reta neefektyvios, joms neprieinama skaidriai dirbančiųjų patirtis, kurią atsineša ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse žinias ir patirtį kaupę profesionalai.
Apie tai, kad algas vokeliuose gaunantys darbuotojai netenka socialinių garantijų, būsimos pensijos dalies, galimybės skolintis bankuose ir pan., kalbėta ir prikalbėta. Mano nuomone, verslo šešėlis ir su tuo susijęs nesąžiningas darbdavių elgesys su darbuotojais prisidėjo ir vis dar prisideda prie neužtvenkiamos emigracijos.
Yra šiame niūriame paveiksle ir gera žinia: išsikapstyti iš šešėlio įmanoma. Kaip jau minėjau, šis procesas tikrai labai nelengvas. Pirmiausia būtina suvokti, kad sykį nusprendus išvesti verslą iš neskaidrios buhalterijos pelkės į gyvybingus sąžiningos veiklos vandenis prireiks laiko. Dar būtinai reikės tiksliai apskaičiuoti žingsnius laisvės link, įvertinti finansų srautus, pasitelkti kantrybę. Tikėtina, kad tai pavyks ne visiems ir dalis įmonių pakeliui į skaidrų verslą tiesiog bankrutuos; tai tikrai nėra blogiau, nei leisgyviai, mokesčių nemokantys verslai, neišgalintys sąžiningai atlyginti už darbą savo darbuotojams, kurie savo veiksmais iškraipo konkurencinę aplinką.
Verslas sėkmingai plečiamas tada, kai jo savininkas galvoje ir širdyje nešiojasi didelę viziją, kitaip sakant, svajonę apie tai, kur link jis nori bendrovę nuvesti. Paversti svajonę tikrove įmanoma tik tada, kai dirbama skaidriai, nes tokia įmonė yra patrauklus darbdavys profesionalams ir geidžiamas verslo partneris. Galiausiai, skaidriai veikianti bendrovė kelią savo tikslų tink finansuos pigiau ir lengviau, palyginti su šešėlyje tūnančiu konkurentu. Akivaizdu, kad neskaidriai dirbančios įmonės pasmerktos gyvalioti užuot klestėjusios. Mano nuomone, mūsų šalies verslas šešėlyje užsibuvo.
