Italijos ministro pirmininko Matteo Renzi inicijuotos reformos siekia pertvarkyti parlamentą ir sustiprinti šalies politinę sistemą.

Deja, kaip ir Brexit balsavimo atveju, Italijos gyventojai gali pasirinkti išreikšti savo nepasitenkinimą ekonomika ir gyvenimo kokybe, balsuodami prieš bet kokius vyriausybės siūlomus pokyčius.

Tokia piliečių protesto forma suteiktų galimybę radikalioms, prieš ES narystę nusiteikusioms politinėms partijoms įgauti daugiau įtakos.

Nors artėjantis Italijos referendumas nesukelia tokių staigių rizikų kaip Brexit, ilgalaikėje perspektyvoje šis balsavimas gali dar labiau pažeisti ES politinį ir ekonominį stabilumą.

Pagal Europos Komisijos prognozes, šalies ekonomika šiais metais augs tik 1,1 proc., o nedarbo lygis yra vis dar įstrigęs virš 11 proc., kai jaunimo nedarbas viršija net 35 proc. Prie ekonominio lėtumo prisideda nemokių paskolų prispausti bankai, kuriems vis dar gali prireikti kapitalo injekcijos - neveiksnios paskolos sudaro 18 proc. viso Italijos bankų paskolų portfelio.

Skirtingai nei Jungtinės Karalystės referendumas dėl išstojimo iš ES, balsavimas Italijoje spręs vidinių šalies reformų klausimą. Iš pirmo žvilgsnio, parlamento sistemos pokyčiai Italijoje neturėtų paveikti bendros situacijos Europos Sąjungoje.

Vis dėlto, šis gyventojų nuosprendis turi potencialo dar labiau suardyti Europos politinį vientisumą.

M. Renzi teigė, jog Italijos gyventojams nusprendus nepriimti jo siūlomų reformų, ministras pirmininkas gali atsistatydinti iš posto.

Tokia referendumo baigtis reikštų, kad šalies gyventojai nepalaiko dabartinės vyriausybės.

Piliečių nuomonių susiskaldymu pasinaudotų radikalios opozicinės politinės partijos, galimai inicijuodamos dar vieną prieš ES narystę nukreiptą kampaniją.

Jei tokia politinė jėga susilauktų populiarumo tarp dabartine situacija nusivylusių gyventojų, kaip atsitiko JK, susidarytų sąlygos ir Italijos išstojimo iš ES referendumui – „Italeave“.

Apklausose kol kas nedaug pirmauja nepritariantieji M. Renzi reformoms. Ekonominė situacija Italijoje yra itin nepalanki dabartinei vyriausybei.

Pagal Europos Komisijos prognozes, šalies ekonomika šiais metais augs tik 1,1 proc., o nedarbo lygis yra vis dar įstrigęs virš 11 proc., kai jaunimo nedarbas viršija net 35 proc. Prie ekonominio lėtumo prisideda nemokių paskolų prispausti bankai, kuriems vis dar gali prireikti kapitalo injekcijos - neveiksnios paskolos sudaro 18 proc. viso Italijos bankų paskolų portfelio.

Tuo tarpu viešojo sektoriaus skola viršija net 130 proc. šalies BVP, o finansinė valstybės pagalba bankams dar labiau padidintų įsiskolinimą ir padidintų Italijos kredito riziką.

Kaip įprasta, ekonomikai nedemonstruojant stebuklų, o struktūrinėms problemoms neišnykstant, dalis gyventojų pradeda kaltinti vyriausybę.

Ekonominėmis problemomis vis dažniau pasinaudoja radikalūs politiniai veikėjai: JAV Donald‘as Trump‘as teigia ištrauksiantis šalį iš duobės, o nepriklausomos JK partija, apkaltinusi ES dėl beveik visų ekonominių blogybių, sukėlė Brexit gaisrą.

Todėl manoma, jog Italijos piliečiai gali išreikšti nepasitenkinimą balsuodami prieš bet kokius M. Renzi vyriausybės siūlymus.

Politinis nestabilumas Italijoje galėtų neigiamai paveikti visos Europos Sąjungos politinę ir ekonominę situaciją. JK išstojant iš ES, dvejonės ir neužtikrintumas dėl dar vienos valstybės perspektyvų dar labiau padidintų neužtikrintumą.

Investuotojams ir įmonių vadovams matant didesnes rizikas Europoje, sumažėtų noras investuoti į naujus projektus ir verslo plėtrą. Todėl artėjantis Italijos referendumas gali dar labiau pažeisti ir taip trapią Europos ekonominę situaciją.