Po daugybės redakcijų, iš pirminio, mokslininkų ruošto dokumento, neliko akmens ant akmens. Tačiau tai nereiškia, kad dingo permainų būtinybė.
Priešingai – kiekvieną dieną jį juntama vis labiau.
Permainos gyvybiškai reikalingos – tam lyg ir pritaria visi. Tačiau žmonės vis gąsdinami, kad liberalizavus darbo santykius, darbuotojai Lietuvoje tuojau pat papuls į darbdavių vergiją. Tačiau ar tikrai laisvesni ir lankstesni darbo santykiai veda link vergijos?
Nepanašu. O realūs kaimynų pavyzdžiai rodo priešingai – sumažintas reguliavimas iš biurokratinių pančių išlaisvina tiek darbuotojus, tiek darbdavius ir didina visuomenės gerovęį. Taigi, pasidairykime po taip vadinamas „vergovės šalis“, t.y., valstybes, kuriose jau senokai veikia lankstūs darbo santykiai.
Štai, pavyzdžiui, Airija – šalis, į kurią plūsta tūkstančiai Lietuvos gyventojų. 2016 m. II ketvirtį vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) šioje šalyje per savaitę buvo 704 eurų. Tuo pačiu metu Lietuvoje beveik tiek pat žmonės uždirba per visą mėnesį – vidutinis mėnesinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) Lietuvoje siekia 772 eurų.
Ar atlygių dydžiai yra susiję su darbo santykių reguliavimu? Žinoma.
Ar airių Darbo kodeksas darbuotojus saugo labiau, negu Lietuvos įstatymai? Ne. Airijos valdžia seniai suprato, kad darbo santykių reguliavimas – tai ne muštynės, kuriose reikia palaikyti vieną ar kitą pusę. Įstatymai turi kurti mikroklimatą, kuris leistų augti ir klestėti visai šaliai. Štai dėl to, pagal darbo rinkos efektyvumą, Airija užima 13 vietą pasaulyje, darbo santykių lankstumą – 27. Lietuva – atitinkamai 53 ir 102 vietą.
Štai pora pavyzdžių. Airijoje apie atleidimą iš darbo įspėjama prieš savaitę. Jeigu darbuotojas dirba nuo 2 iki 5 metų, terminas ilgėja iki 2 savaičių. Dirbantieji dar ilgiau, turi būti įspėjami prieš mėnesį. Toks reguliavimas įmonėms leidžia lengviau prisitaikyti prie sunkmečių, padidina jų išgyvenimo galimybes ir sukuria prielaidas augimui.
Įdomu tai, kad Airijoje atlygis už viršvalandžius nėra reguliuojamas valstybės. Dėl jo susitaria patys darbuotojai ir darbdaviai. Airijoje nustatytas maksimalus bandomasis laikotarpis siekia metus, o darbuotojai ir įmonės gali pagal poreikį sudaryti terminuoto, projektinio ar neapibrėžtų darbo valandų sutartis. Tai padeda tiek darbdaviams, tiek darbuotojams lengviau prisitaikyti prie rinkos poreikių.
Airijoje per savaitę negalima dirbti daugiau nei 48 valandas. Tačiau, tai nereiškia, kad apskritai negalima dirbti ilgiau – svarbu tokio darbo valandų vidurkio neviršyti 4 mėnesių laikotarpiu. Už viršvalandžius gali būti kompensuojama laisvu laiku. Reguliavimo lankstumas leidžia įmonėms dirbti efektyviau, aktyviai ieškoti naujų kontraktų, o tai reiškia didesnes pajamas ilguoju laikotarpiu, daugiau surenkamų mokesčių ir didesnius atlyginimus.
Jeigu jums atrodo, kad nėra labai teisinga lyginti sovietmečio mėsmalės nepatyrusią Airiją su Lietuva, tuomet pažiūrėkime į Estiją. Šią šalį, kaip kokiame animaciniame filmuke, vis nesėkmingai bandome pasivyti.
Estijos statistika skelbia, kad 2016 m. II ketvirtį, vidutinis mėnesinis atlyginimas (atskaičius mokesčius) čia siekė 937 eurų. Lietuvoje tas pats rodiklis – 600 eurų.
Estai uždirba daugiau ne dėl to, kad atėjo paslaptingas geradarys ir visiems staiga pakėlė algą. Atlygiai Estijoje didesni, nes ten sudarytas tinkamas mikroklimatas tokiems atlyginimams būti. Ir darbo santykių lankstumas yra labai svarbi šio klimato dalis.
Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje neribojama metinė viršvalandžių suma. Kadangi viršvalandžiai dažniausiai dirbami atsiradus naujiems užsakymams ir su tuo susijusiam nenumatytam darbui, už juos gali būti atlyginama skiriant laisvą laiką. Taigi, darbo santykių lankstumas gali puikiai derėti su sąžiningomis, abi puses tenkinančiomis sąlygomis.
Štai jeigu dėl kokių nors aplinkybių įmonės veikla susitraukė, darbdavys Estijoje gali mažinti ir darbuotojo darbo apimtis. Žinoma, mažiau dirbant kartu mažėja ir atlyginimas. Sakysite, blogai? Tačiau taip darbuotojas nepraranda darbo vietos ir gali palaukti kol įmonė atsigaus po sunkesnės atkarpos, o atsiradusiu laisvu laiku imtis kito darbo.
Estai supranta, kad esant nelanksčiam darbo santykių reguliavimui, įmonėms pernelyg rizikinga drąsiai plėsti verslą ir kurti naujas darbo vietas. Įmonės vengia priimti naujus darbuotojus, nes nesėkmės atveju nebus galimybės dalies jų atleisti ir atsiranda grėsmė bankrutuoti. Taip stabdomas ekonomikos augimas, nes trūksta galimybių reaguoti į rinkos pokyčius. Tai ypač aktualu smulkaus verslo sektoriui, nes darbuotojų išlaikymo ir atleidimo sąnaudos gali sunaikinti patį verslą.
Partnerystės principas įtvirtina ir abipusę atsakomybę, todėl darbuotojas Estijoje nėra matomas tik kaip mažas vaikas, kurį reikia ginti. Sudarydamas sutartį, jis prisiima įsipareigojimus, todėl be įspėjimo metęs darbą, jis turi sumokėti kompensaciją darbdaviui.
Žinoma, ne viskas Estijoje ir Airijoje yra tobula. Tačiau šių ir kitų šalių pavyzdžiai aiškiai rodo, kad klysta tie, kurie gąsdina, kad lankstesni darbo santykiai pavirs vergove.
Man, atrodo, kad vergystė yra tada, kai už tave viskas nuspręsta ir padaryta. O laisvė reikalauja atsakomybės ir suteikia galimybę rinktis. Štai estai renkasi lankstesnį reguliavimą ir didesnį atlyginimą. Kodėl mes negalėtume padaryti to paties?
Atidžiai skaitau žiniasklaidoje publikuojamus emigrantų laiškus, kuriuose jie dėsto savo mintis, kas trukdo jiems grįžti į Lietuvą. Štai vienas emigrantas rašo, kad padirbėjęs keletą metų Norvegijoje, grįžo į Lietuvą, tačiau Lietuvoje jį sužlugdė mokesčiai. Užsienyje statybų sektoriuje dirbęs vyras uždirbtus pinigus Lietuvoje investavo į mažą įmonę, kuri vertėsi smulkiais statybų darbais – klojo trinkeles, įrenginėjo drenažo sistemas. Tačiau nesvarbu, ar įmonė gaudavo darbo, ar ne, mokėdavo mokesčius ir algas darbuotojams. Anot emigranto, „taip stekenami iškentė dvejus metus“. Įmonė užsidarė, kolektyvas išsiskirstė, žmogus vėl išvyko dirbti į užsienį.
Darbuotojo ir darbdavio partnerystės principas bei šių dienų realybę atitinkantis reguliavimas – štai ko trūksta Lietuvai ir štai nuo ko pastaruoju metu, deja, tolstame.
