Pažangios valstybės siekia antrojo varianto: sukurti tokias taisykles, kurios skatintų žmogų veikti ir netgi jam padėtų gyventi. Bet gyvenimas neretai kinta greičiau negu teisė – žmonės ir jų tarpusavio santykiai progresuoja greičiau už kasdienybę reguliuojančius įstatymus. Kai teisė atsilieka, ji tampa kliūtis, pradedanti lėtinti ir riboti gyvenimo ritmą.
Tokią padėtį matome socialinių santykių srityje. Egzistuojantis reguliavimas grįstas vakarykščiu, nebegaliojančiu mentalitetu.
Atkreipkite dėmesį į skiriamąjį pasenusio požiūrio bruožą – konfliktą. Socialinių santykių šalys buvo suprantamos kaip priešai, galintys egzistuoti tik vienas kito sąskaita.
Šitokia pasenusi galvosena veši darbo santykių reguliavime – vis dar skeptiškai sutinkama mintis, kad santykis tarp kapitalo ir darbo jėgos gali būti pagrįstas ne abipusiu konfliktu, bet abipuse nauda. Kai viena pusė tos naudos nebemato – pasitraukia.
Turbūt tai galėtų būti atsakymas į tai, kodėl gamybą Lietuvoje nutraukė „Coca-Cola“, neturėjusi gamyklos nė vienoje kitoje Baltijos valstybėje.
Skamba ambicingai? Kokybinių šuolių esame padarę ne vieną: nuo 1791 m. pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos iki visos teisinės bazės suderinimo su Europos Sąjungos teise.
Todėl akademikai ir praktikai parengė naujos kokybės socialinių santykių reguliavimą, pasiūlė pažangų Darbo kodeksą.
Deja, politikų rankose Darbo kodeksas keitėsi – pavirto trumpalaikių ambicijų paketu.
Seimo narių pataisos ir prezidentės veto verčia galvoti ne apie šuolį į priekį, o ieškoti sprendimų, kaip nenusiversti atgal.
Jeigu bet kokios reformos tikslas yra padaryti, kad šiandien būtų geriau, nei vakar, tada galime sakyti, kad darbo santykių modernizavimo reforma patyrė nesėkmę. Neapsirikime, grėsmė – visiškai reali: be sisteminės logikos permontuotas kodeksas yra prastesnis už šiuo metu galiojantį. Ar tokia reforma tuomet gali būti laikoma sėkminga?
Kad ant tokio grėblio nebeužliptume dar sykį, pakartokime sau: socialinių ir darbo santykių reguliavimas skirtas ne konkrečiai interesų grupei ar net žmonių kartai – jis skirtas ateities Lietuvai.
Geriausia išeitis dabar – sustoti ir neleisti, kad entuziazmas apakintų.
Tikiuosi, kad naujai išrinkti Seimo nariai į socialinį modelį ir darbo kodeksą pažvelgs strategiškai, kaip į reikšmingą didelės visumos dalį. Priešingu atveju pretenduojame tapti ne progreso, bet regreso karta: norėjome kaip geriau, o padarėme taip tarsi dirbtume svetimiems.
