Neabejotinai, šis atsisveikinimo momentas nepatinka niekam, tačiau visada atsiranda tokių darbuotojų, kurie tiesiog nenori dirbti. Paradoksalu, nes būtent šios mažumos interesus labiausiai gina galiojantis įstatymas.
Dabar darbuotoją galima atleisti, jeigu šis neatėjo į darbą arba buvo neblaivus. Tačiau ką daryti su tokiu, kuris teisiškai nepadarė nieko blogo – atėjo laiku, išėjo laiku, tik naudos iš to atėjimo nėra. Juo labiau darbdavys neprivalo jo visaip „kutenti“, kad jis pradėtų dirbti.
Blogiausia tai, kad nenorintis dirbti žmogus kenkia ne tik įmonei, bet ir jos darbuotojams. Kažkas už jį daro jam pavestus darbus, bendrauja su klientais ir uždirba jam atlyginimą.
Kalbėdami apie žmogaus teises, reikia nepamiršti, kad darbuotojai turi ne tik teises, bet ir pareigas.
Tokia situacija iškreipia darbo santykių reguliavimą ir dažnai veda prie tipinės situacijos. Sveikoji kolektyvo dalis su vadovu priešakyje stengiasi neatliekantį savo pareigų darbuotoją priremti prie sienos, kad šiam neliktų nieko kito, kaip tik išeiti pačiam. Darbdavys yra priverstas tai daryti dėl nepakeliamų išeitinių. Be to, tai mažų mažiausiai yra neteisinga: kodėl reikia mokėti 6 mėn. dydžio išeitinę tam, kuris nedirbo?
Beje, kam yra reikalingas trijų mėnesių įspėjimo apie atleidimą reikalavimas? Ką tas žmogus, sužinojęs, kad yra atleidžiamas, veiks įmonėje tuos tris mėnesius? Turėtų būti sudarytos sąlygos žmogų atleisti civilizuotai, išmokant jam protingo dydžio išeitinę išmoką.
Griežtų darbo santykių šalininkai reziumuoja, kad neva darbdavys turi kažkokių sadistiškų polinkių ir gerus žmones vaiko. Situacija yra tokia, kad reikia visų pirma žmones surasti, juos mokyti ir tam išleisti nemažai pinigų. Atleisti gerus žmones, užuot juos branginant, – kvailiausias žingsnis, kurį galima padaryti.
Tuo tarpu norintys dirbti, kuriuos Darbo kodeksas saugoti ir turėtų, dėl atleidimo paprastai problemų niekada neturi. Juos labiausiai domina tai, kaip daugiau uždirbti. Dėl to ir kalbame apie laisvesnius darbo santykius, kad darbdaviai nebijotų kurti darbo vietų ir būtų daugiau darbo dirbantiesiems.
Kitas griežtų darbo santykių šalininkų argumentas, kad ypač regionuose darbuotojai yra užguiti, nes ten trūksta darbo. Jeigu darbuotojas bus neapsaugotas įstatymo, tai darbdaviai visai pradės savivaliauti.
Situacija regionuose – išties nekokia. Ne paslaptis, kad darbdavys, priimdamas į darbą darbuotoją, reikalauja iš karto pasirašyti ir atleidimo prašymą.
Tačiau koks įstatymas gali būti taikomas tam, kuris nesilaiko įstatymų? Visada yra ir bus žmonių, linkusių nusikalsti. Bet ar palikus tokias dideles išeitines išmokas kas nors pasikeis? Kokia kita alternatyva? Dar didinti kompensacijas?
Vyriausybė yra numačiusi, kad Lietuva turi orientuotis į aukštųjų technologijų verslo skatinimą. Turime apsispręsti ar judame pigios masinės gamybos link, ar saugome specialistus.
Griežtesnis reguliavimas gal ir būtų suprantamas gaminant masinę produkciją didelėse įmonėse, kur darbas vyksta pamainomis, nepertraukiamai ilgus metus. Tačiau dabartinis verslas yra dinamiškas, projektai greitai prasideda ir baigiasi, o darbo ne visada yra vienodai, todėl ir kiekvienam darbuotojui jo užtikrinti ilgus metus nepavyksta.
Be to, šiuolaikiniai specialistai yra absoliutūs individualistai – kas tinka vienam, netinka kitam. Darbdavys turi ir nori sudaryti kiekvienam tokias sąlygas, kokių šis pageidauja. Taigi, ar saugom žmogų prie konvejerio, ar specialistus, kurių norime turėti kuo daugiau? Juk kodekse negalime numatyti kiekvienos situacijos ir vienam darbuotojui taikyti vienokias, kitam – kitokias sąlygas.
O tas fenomenas, kad regionuose darbdavys turi didesnę derybinę galią, – išties egzistuoja, nes ten darbo nėra. Tačiau joks griežtas darbo santykių reguliavimas to neišspręs.
Kol situacija išliks tokia pati, kol regionai neatsigaus ir nebus sukurta naujų darbo vietų, darbuotojai iš esmės turės tenkintis tokiomis sąlygomis, kokias jiems primes darbdavys.
Visgi net ir dabar, jeigu traktorininkas yra darbštus, negeriantis, realiai gali pats nustatyti sau algą ir visada bus reikalingas.
