Lietuva bei kitos Europos Sąjungos valstybės narės turės įgyvendinti direktyvą per dvejus metus. Atsižvelgiant į tai, kad komercinių paslapčių apsaugą šiuo metu Lietuvoje reglamentuoja vos vienas Civilinio kodekso straipsnis, taip pat vienas Konkurencijos įstatymo straipsnis, labiausiai tikėtina, jog direktyva į Lietuvos teisinę sistemą bus inkorporuota, priimant atskirą teisės aktą – įstatymą.

Vienodi reikalavimai visoje ES

Šiuo metu Lietuvoje teismai, spręsdami ginčus dėl nesąžiningos konkurencijos, taiko taisykles, kurios iš esmės atitinka Direktyvos nuostatas ir nubrėžtas gaires, Lietuvos teismų praktika nesąžiningos konkurencijos bylose taip pat yra gana išvystyta ir nuosekli.

Tačiau reikšminga yra tai, kad direktyva ir teisės aktas, kuriame atsispindės jos nuostatos, suteiks daugiau aiškumo verslininkams bei kitiems komercinių paslapčių turėtojams, kadangi visi reikalavimai, teisės, pareigos, teisių gynimo būdai bus surašyti į vieną aiškų, nuoseklų dokumentą, o komercinių paslapčių apsauga, gynimas taps unifikuotas, panašus visoje Europos Sąjungoje.

Taigi verslui, vykdančiam veiklą ir užsienyje, bus aiškiau, kaip saugomos komercinės paslaptys kitose ES valstybėse narėse, kokių priemonių imtis ir ko tikėtis pažeidimo atveju.

Tačiau reikšminga yra tai, kad Direktyva ir teisės aktas, kuriame atsispindės jos nuostatos, suteiks daugiau aiškumo verslininkams bei kitiems komercinių paslapčių turėtojams, kadangi visi reikalavimai, teisės, pareigos, teisių gynimo būdai bus surašyti į vieną aiškų, nuoseklų dokumentą, o komercinių paslapčių apsauga, gynimas taps unifikuotas, panašus visoje Europos Sąjungoje.
Eglė Krikščiūnienė

Svarbu pastebėti, kad direktyva numato tik minimalius reikalavimus, kuriuos turi užtikrinti kiekviena valstybė narė, tačiau tai nereiškia, jog apsauga turės apsiriboti direktyvos nuostatomis. Kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į egzistuojančias tradicijas, patirtį, galės pakelti komercinių paslapčių apsaugos kartelę, lyginant su ta, kuri nubrėžta direktyvoje, tiek, kiek tai neribos žurnalistų, darbuotojų, kitų socialinių grupių teisių ir interesų.

Trumpesnis senaties terminas ir teisė į neturtinės žalos atlyginimą

Direktyva aiškiai apibrėžia, kokia informacija laikoma komercine paslaptimi, kokie komercinės paslapties gavimo būdai laikomi teisėtais, kokie neteisėtais, kokiomis priemonėmis galima ginti pažeistas teises, jei neteisėtai gaunama, panaudojama, atskleidžiama komercinė paslaptis.

Šios nuostatos jau atsispindi ir šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir teismų praktikoje. Kaip ir šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, neteisėtu laikomas komercinės paslapties gavimas, naudojimas ir atskleidimas.

Pavyzdžiui, nesąžininga konkurencija laikomi tokie atvejai, kai buvęs darbuotojas perduoda buvusio darbdavio klientų duomenis naujam darbdaviui ir/ar pervilioja klientus, pasinaudodamas turima informacija apie šių klientų poreikius, jiems taikomą kainodarą ir panašiai.

Tokiu atveju buvęs darbdavys turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydamas atlyginti jam padarytą žalą, kuri gali būti apskaičiuojama įvertinus pajamų iš perviliotų klientų praradimus (teismas vertina prarastą grynąjį pelną), nuostoliais taip pat gali būti laikomos sumos, kurias naujasis darbdavys gavo iš perviliotų klientų.

Teismo taip pat galima prašyti uždrausti buvusiam darbuotojui tęsti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y. uždrausti naudoti konfidencialią informaciją, kurią darbuotojas gavo, dirbdamas pas ankstesnį darbdavį, nekontaktuoti su buvusio darbdavio klientais, nesudarinėti su jais sutarčių naujojo darbdavio naudai ir panašiai.

Naujovė, kurią numato Direktyva, – valstybės narės privalės įtvirtinti sutrumpintą senaties terminą, kuris negalės būti ilgesnis nei 6 metai.

Šiuo metu Lietuvos teisės aktai nenumato sutrumpinto senaties termino reikšti ieškiniams dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, atskleidimo ar pasinaudojimo, todėl tokie ieškiniai gali būti pareikšti per 10 metų nuo to laiko, kada įmonė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą.

Įdomu tai, kad Direktyva aiškiai numato, jog teismai, spręsdami dėl atlygintinos žalos, kuri turėtų būti priteista neteisėto komercinės paslapties gavimo, panaudojimo, atskleidimo atvejais, turės vertinti ir neekonominius veiksnius, pavyzdžiui, moralinę žalą, kurią komercinės paslapties turėtojas patyrė dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo.

Tokia nuostata leidžia manyti ir tikėtis, jog įstatymų leidėjas teisės akte, kuriuo bus įgyvendinta Direktyva, numatys galimybę atlyginti taip pat ir neturtinę žalą, kurią komercinės paslapties turėtojas patyrė dėl neteisėtų veiksmų.